Populiariuose mūsų šalies, taip pat užsienio tinklalapyje alibaba.com mirga skelbimai apie urmu parduodamus drabužius iš Norvegijos ir Švedijos.
Juose nurodytas tas pats telefono numeris ir pardavėjas – bendrovė „Avitex“, kurios adresas neva yra Radviliškyje, Šiaulių gatvėje.
Nurodytu adresu buvusiose metalo įrenginių gamyklos patalpose įsikūrusios dvi bendrovės. Jų darbuotojai nėra nei girdėję, nei matę dėvėtais drabužiais prekiaujančios „Avitex“ atstovų.
O štai skelbimuose nurodytas telefonas veikia. Juo atsiliepusio V.Bartušio „Lietuvos rytas“ paklausė, ar jis parduoda dėvėtus drabužius. Viktoras atsakė, jog šiuo metu jų neturi.
Tačiau pašnekovas patvirtino, kad su dar keliais lietuviais rinko labdarą Ukrainai.
Emigrantas nejaučia kaltės
– Viktorai, ar jūs parduodate surinktą labdarą? – „Lietuvos rytas“ paklausė V.Bartušio.
– Dalį parduodame. Kad padengtume degalų, draudimo išlaidas.
– Ar jūsų surinkta labdara pasiekia Ukrainą? Kas ją gabena?
– Martynas. Bet aš dabar neturiu jo telefono numerio, jau pusmetį su juo nebendravau.
– Ar jūsų labdaros organizacijos interneto svetainėje yra nuotraukų iš Ukrainos?
– Taip, ten yra nuotraukų iš Ukrainos.
– Dar 2012 metais Norvegijos žurnalistams pasakojote, kad šioje Skandinavijos šalyje per vieną du mėnesius surenkate iki 2 tonų dėvėtų drabužių. Tik tuomet buvo kalbama apie Černobylį.
– Norvegai perdeda, tiek daug nesurenkame. Man tai tiktai laisvalaikio pomėgis, turiu ir kitų darbų. Beje, ir lenkai renka, bet kažkodėl norvegai prikibo tiktai prie mūsų.
– Jūs pelnotės iš labdaros, žmonių nelaimių.
– Nematau čia jokios bėdos, esame ir daug gero padarę.
Negi norvegams gaila daiktų, juk juos vis tiek išmestų? O mes surenkame, jiems nereikia mokėti už šiukšlių išvežimą. Kodėl norvegai iš manęs daro nusikaltėlį? Turbūt jiems imigrantai nepatinka, todėl iš šios istorijos ir išpūtė didelį burbulą.
Aš esu padėjęs žmonėms Lietuvoje – vienai šeimai skalbyklę nuvežiau, kitai langus įdėjau.
Ar matėte, kaip kaimuose žmonės gyvena? Maži vaikai miega foteliuose, nes neturi lovų.
– Mačiau, kaip gyvena Tyrulių žmonės, su jais jūs darėte fotosesiją neva iš Ukrainos.
– Gal supainiojome nuotraukas, – numykė Viktoras, bet po to rėžė: – Tai kur man tų nuotraukų gauti, gal aš turėjau važiuoti į Ukrainą ir ten fotografuoti?!
Norvegai iš kažkur ištraukė, kad uždirbu milijonus. Aš iš to tikrai nepralobau. Turiu Radviliškyje dviejų kambarių butą. Neprisipirkau nei namų, nei sklypų. Aš – paprastas žmogus.
Norvegija – ne aukso kasykla. Ten daug imigrantų gyvena nuo algos iki algos arba išleidžia 80 procentų to, ką uždirba. Ten viskas labai brangu.
Kai kas mano, kad Norvegijoje viskas ant lėkštės patiekiama, bet taip nėra.
– Keliese jūs Norvegijoje įsteigėte labdaros organizaciją? Kiek žmonių joje dirba?
– Trys, keturi, penki. Vasarą buvo savanorių studentų atvažiavę.
– Studentams mokėjote atlyginimus?
– Ne, jie už dyką dirbo, platino mūsų organizacijos skrajutes.
– Keista, kad už dyką dirba. O kaip pagaminote skrajutes, kuriose raginama aukoti Ukrainai?
– Jas nesunku pasigaminti.
– O iš kur paėmėte ukrainietės atvaizdą ant skrajutės?
– Visi susėdome ir kūrėme. Tai fantazijos vaisius, – nusijuokė Viktoras.
Pasipiktinę ir tautiečiai
Norvegijos labdaros fondų kontrolės įstaigos vadovas Borre Hagenas jau sudarė įtartinų organizacijų sąrašą.
Jis įspėjo paramos davėjus laikytis kuo atokiau nuo organizacijos „Mes galime padėti“.
„Mums gėda dėl tokių žmonių. Juos reikėtų per Velykas pakabinti už kiaušinių, po to išvyti iš Norvegijos“, – piktinosi jau daug metų Norvegijoje gyvenantis ir ne vieną tikrą labdaros akciją surengęs Algirdas Dagilis.
Aktyvus Norvegijos lietuvių bendruomenės narys ir pats renka labdarą Jonavoje esantiems vaikų namams, skurstančioms daugiavaikėms šeimoms.
Pernai jis su bendraminčiais tikino aprengęs apie tris tūkstančius vaikų Vidurio Lietuvoje, todėl jam apmaudu, kad sušlubavo norvegų pasitikėjimas imigrantais.
„Kiek galima teršti Lietuvos vardą?! Mes Norvegijoje sąžiningai dirbame, pelnome vietos gyventojų pasitikėjimą, o tokie veikėjai ateina ir prikakoja“, – apgailestavo A.Dagilis, Norvegijoje įsukęs sėkmingą statybų verslą.
Tyrulių seniūnui – didelė staigmena
Rimantas Liukumas
Tyrulių seniūnas
„Kokia mes Ukraina, tegul nejuokauja! Ačiū Dievui, karas pas mus dar nevyksta.
Iš tiesų mums didelė staigmena, kad buvome padaryti ukrainiečiais. Tose nuotraukose yra mūsų žmonės, vaikai, bet jie – lietuviai. Kai dalijama labdara, seniūnijos darbuotojai nedalyvauja. Labdaros teikėjai dažniausiai susisiekia tiesiogiai su pačia bendruomene.“