I-oji istorijos dalis „Karą vaidinantys lietuviai Norvegijoje įsuko labdaros verslą“.
Dar vienas Didžiasalis
Radviliškio rajone esančioje Tyrulių gyvenvietėje žmonių vis mažėja, tačiau ne dėl karo. Čia klesti nedarbas, o gyvenvietės link vedantys keliai nėra asfaltuoti.
Investuotojai aplenkia Tyrulius, nors tuščių pastatų, tinkamų steigti gamybos įmones, čia apstu. Jie sumūryti prieš 60 metų, kai šalia gyvenvietės esančiam durpynui reikėjo daug darbininkų.
Tyruliai dar vadinami antruoju Didžiasaliu, kuriame taip pat klesti nedarbas ir skurdas.
Kai kurie gyventojai čia atkeldinti iš Šiaulių.
Apsukrūs veikėjai supirkdavo praskolintus šiauliečių butus, o prigirdytus jų savininkus veždavo į Tyrulius ir čia įkurdindavo apleistuose būstuose.
Kai kurie naujakuriai ilgai negyvendavo, kiti išsiblaivę adaptuodavosi naujoje aplinkoje. Daugumai jų vienintelis pragyvenimo šaltinis – pašalpos.
Aptrupėjusios namų sienos, išdužę langai ir rūpesčių raukšlių išvagoti veidai, matyt, tiko ukrainietiškos fotosesijos sumanytojams iš labdaros organizacijos „Mes galime padėti“.
Vaikai ateina alkani
Fotosesijoje įamžintą biblioteką „Lietuvos rytas“ rado Tyrulių gyvenvietės centre, seniūnijos pastate.
Bibliotekos vadovė Saulė Remeikienė, vos pažvelgusi į nuotrauką, iš karto atpažino vaikus.
Spalvotais norvegų dovanotais kubeliais žaidė ne mažieji ukrainiečiai, o trečiaklasiai Saimonas ir Matas.
Lentynoje pamačiau ir knygą, kuri ir privertė suabejoti fotosesijos tikrumu. Tai kunigo Mečislovo Malinskio kūrinys „Pašaukė mane“.
Berniukai dažnai užsuka į biblioteką. S.Remeikienė ir juos, ir kitus lankytojus šiltai sutinka.
Kai kurie vaikai ateina alkani ir būna nevalgę iki vakaro. Vienas berniukas iš bado net buvo nualpęs.
Saulė su vaikais pasidalija savo pietumis – sumuštiniais, blynais, uogiene. Ji vaikams atstoja ir auklę, ir maitintoją.
Užsuka ir nesipraususių mažųjų lankytojų – jų namuose už skolas išjungtas vanduo.
Tokius Saulė moko bent rankas nusiplauti.
O jei koks vaikas atbėga basomis kojomis, bibliotekos vadovė turi primezgusi vilnonių šlepečių.
S.Remeikienė džiaugiasi kaskart, kai kas nors atveža labdaros. Vietos ūkininkai padovanoja knygų, o užsieniečiai – žaislų. Bibliotekoje įrengta žaisloteka – čia ateina ikimokyklinio amžiaus vaikai, nes gyvenvietėje nėra darželio.
Saulė pamena, kad pernai į biblioteką buvo atvežta nenaujų žaislų iš Norvegijos. Juos dovanojo lietuvis, jis ir fotografavo.
Paramą dalijo skalbykloje
„Čia žmonės sunkiai verčiasi, daug socialiai remtinų šeimų“, – rodydama gyvenvietę pasakojo seniūnijoje dirbanti Vida Labinienė.
Nors skurdas bado akis, centrinė aikštė išpuoselėta, o kultūros namai švytėte švyti po europinio remonto.
Čia prieš savaitę koncertavo Rytis Cicinas. Už bilietą į estrados princo koncertą žmonės nepagailėjo 4 eurų – prisirinko pilna salė.
Dabar jie laukia atlikėjo Radžio.
Kartais kultūros namų durys atrakinamos ir paramos dalytojams.
Prieš metus, žiemą, iš Norvegijos atkeliavusios dovanos buvo pažertos daugiau vargo mačiusiame pastate, kur anksčiau veikė skalbykla ir pirtis. Dabar tas pastatas stovi nenaudojamas. Ketinama jį parduoti iš varžytynių, tik nežinia, ar kas nors pirks.
Bijo tiktai karo
Tolumoje už apleistos skalbyklos – durpynai ir pelkės. Jau parengtas projektas ten įrengti turistinius takus, daugiau peryklų gervėms.
Galbūt tada gyvenvietė atsigaus, atsiras daugiau darbo vietų ir parduotuvių, kurių liko tik viena.
Iš tos vienintelės parduotuvės ir išėjo ukrainietiškosios fotosesijos herojė Virgenija. Tris anūkus globojanti moteris prisimena labdarą iš Norvegijos. Gerų drabužių ir batų ji toje siuntoje nematė, tačiau žaislų pasirinko.
Paklausta, ar sunkiai verčiasi, Virgenija nesiskundė: „Dabar jau galima pragyventi.“
Tyrulių gyventoja bijo tik karo: „Jis viską sunaikintų. Man baisu žiūrėti reportažus iš Ukrainos, nekalti žmonės ten kenčia.“
Geros kokybės rūbų nebuvo?
Penkių vaikų motina Ingrida gąsdinančių reportažų iš Ukrainos ir pati nežiūri, ir atžaloms nerodo.
„Man svarbiausia, kad vaikai būtų pavalgę“, – energingai kalbėjo moteris, taip pat prieš metus tapusi fotosesijos dalyve.
Pamąsčiusi pašnekovė pridūrė, kad dar būtų gerai 600 eurų skolą už vandenį sumokėti. Ir iškart pasidžiaugė: „Už šiukšlių išvežimą ir socialinio būsto nuomą aš jau neskolinga!“
Kai buvo dalijama labdara iš Norvegijos, Ingrida parinko vaikams nenaujų žaislų, rado ir drabužėlių: „Mano visi vaikai rengiasi iš labdaros.“
Paklausta, ar toje siuntoje buvo šiltų geros kokybės norvegiškų drabužių – striukių, batų, pirštinių, Ingrida papurtė galvą: „Oi, ne, tokių gėrybių tikrai nebuvo.“
Nors pati sunkokai verčiasi, Tyrulių gyventoja dar padeda kitoms likimo draugėms.
Dabar vienai moteriai, kuri laukiasi septinto vaiko, Ingrida nori parūpinti šaldiklį maistui laikyti.
Laimikis – senas šviestuvas
Labdaros iš Norvegijos dalybas pamena ir Alfredas su Renata.
Šių Tyrulių gyventojų laimikis – naudotas čiužinys ir šviestuvas su kutais.
Nors šeimai labiau praverstų naujesnė skalbyklė, daugiavaikis tėvas džiaugėsi ir šviestuvu: „Gražus, kaip iš senovės.“
Alfredas darbo neturi, bet vilties jį rasti neprarado. Jei surastų kur įsidarbinti, Darbo birža pažadėjo nusiųsti jį į traktorių vairavimo kursus.
Iš tiesų Tyrulių gyventojas moka vairuoti šią transporto priemonę, paprašytas suaria ūkininkams laukus, tačiau kol neturi tinkamo vairuotojo pažymėjimo, tikino keliais nevažinėjantis.
Alfredas atidžiai seka įvykius Ukrainoje ir pasaulyje.
„Jeigu reikės, eisiu kautis už tėvynę!“ – šūktelėjo 54 metų vyras ir pažadėjo gyventi dar pusę amžiaus.
O štai gretimame name gyvenanti Tatjana apie karą negalvoja. Ji jaučiasi saugi, kai girdi iš Zoknių pakilusių, Lietuvos erdvę saugančių naikintuvų gausmą.
Buvusi virėja ir mezgėja prieš metus taip pat dalyvavo labdaros iš Norvegijos dalybose, tačiau šiltuose jos namuose nėra nė vieno daikto iš tos labdaros.
„Tada paėmiau tik žaislų anūkams, daugiau nieko gero neradau. Bet man nieko jau ir nereikia, savo jau atgyvenau. Tik jeigu dukrai kas nors kompiuterį padovanotų, būtų puiku“, – užsisvajojo Tatjana.
(Bus tęsinys)