Vietoj dešimtmetį veikusios Kauno moterų draugijos šįmet įkurtos ir veiklą išplėtusios Moterų teisių asociacijos MOTA vadovė Vilija Žukauskaitė sakė, jog tikslių duomenų, kiek iš tiesų moterų talžomos, grasinimais verčiamos mylėtis, žeminamos, turi kaulyti pinigų iš artimiausios aplinkos žmonių, nėra ir vargu ar artimiausiu metu turėsime.
Moteris nuo smurtautojų ginančios ir kompleksinę pagalbą teikiančios organizacijos atstovės teigimu, smurto prieš moteris priežastys įvairios. Viena jų – tradicinis šeimos modelis, kuriame moteris vis dar suprantama kaip vyro nuosavybė.
„Smurtą skatina ir tai, kad užguitos, nuolat žeminamos ir fiziškai skriaudžiamos moterys pačios jaučiasi kaltos dėl tokios padėties. Smurtautojai gyvenimo partneres priverčia pasijusti bjauriomis ir niekam tikusiomis, o šios tuo įtiki“, – kalbėjo specialistė.
Ne mažiau įtakos turi visuomenės požiūris, kai auka labiau kaltinama nei nusikaltėlis. Tai ypač dažnai liečia seksualinio smurto aukas, kai seksualinės prievartos prieš moterį griebiasi ne nepažįstami vyrai, o žmogus, su kuriuo vedamas bendras namų ūkis.
– Kuo konkrečiai nevyriausybinė organizacija gali padėti smurtą patiriančioms moterims? – paklausėme V.Žukauskaitės.
– Teikiame pagalbą kaunietėms ir kitų šalies vietų gyventojoms. Jų amžius – nuo 13 metų. Dažnai moteriai reikia teisinės pagalbos, atstovavimo bylose.
Pinigų moterims nedalijame, tačiau suteikiame nemokamą advokato pagalbą, asociacijos darbuotojai padeda surinkti ir sutvarkyti reikiamus dokumentus, juos pateikti ikiteisminiam tyrimui.
Yra moterų, kurios kreipiasi ieškodamos supratimo, paramos, prašydamos patarimų, norėdamos išsikalbėti. Kitoms reikia profesionalios psichologo pagalbos. Smurto aukos neretai jaučia gėdą, kaltę, netiki, kad smurtautojas atsakys prieš įstatymą, vis baiminasi, kad smurtas gali pasikartoti. Mūsų tikslas padėti moteriai išmokti jausti save, imti savarankiškai mąstyti, nustoti abejoti, atsikratyti baimių, pradėti naują gyvenimą.
Teismo proceso metu smurto, ypač seksualinio, aukas svarbu palaikyti morališkai, kad jos nekeistų parodymų, atlaikytų išorės spaudimą, neretai smerkimą.
– Smurto aukoms ieškoti pagalbos turbūt nelengva?
– Dalį smurtą patyrusių moterų pas mus nukreipia policija. Tačiau bet kuriuo atveju daugeliui žmonių šį žingsnį žengti labai sudėtinga. Stabdo gėda, baiminamasi, kad apie smurtą sužinos kaimynai, pažįstami, visuomenė. Be to, dažna moteris jaučiasi kalta, kad nepakluso vyrui, savo elgesiu jį įžeidė, supykdė. Dėl šių priežasčių apie smurtą artimoje aplinkoje vis dar įprasta nutylėti.
Pastebima, kad pastaruoju metu vis drąsiau jaučiasi moterys, gyvenančios socialinių darbuotojų stebimose šeimose, kur vyrai turi priklausomybių nuo svaigalų. Smurto atvejais jos nedelsia kreiptis į policiją, apie tai praneša kitoms tarnyboms.
Normalių ir tvarkingomis laikomų šeimų, kurios neretai būna ir pasiturinčios, moterys linkusios nutylėti apie patiriamą smurtą. Daugeliu atvejų pagalbos kreipiamasi tik tada, kai smurtautojo elgesys sutrikdo sveikatą ar net sukelia pavojų gyvybei. Net ir tokiais atvejais netrūksta moterų, kurios incidentą linkusios užglaistyti.
– Kur smurto aukos drąsesnės – Kauno mieste ar rajone?
– Miesto moterys šiek tiek mažiau sukaustytos baimių. Kaimo gyventojos labiau baiminasi visuomenės požiūrio, pasmerkimo, kaimynų apkalbų, todėl linkusios nutylėti apie pažeminimą.
– Turbūt netrūksta moterų, pateisinančių smurtautoją ir save guodžiančių, kad jo elgesys vieną dieną pasikeis? Kur tai veda?
– Yra daugybė priežasčių, dėl kurių moterys susigyvena su smurtautoju. Tai – atsidavimas, meilė, siekimas išsaugoti šeimą, tėvą, bendrus namus. Problema ir ta, kad auka jaučiasi ne mažiau spaudžiama visuomenės, kuri pritaria tam, kad vyras valdytų moterį: „Kaip tu viena pragyvensi?“, „Nejaugi nori iš vaikų atimti tėvą?, „Manai, kad kitų vyrai nemuša?“
Daug moterų tiki, kad smurtautojas pasikeis, nors praktika rodo, kad jis nesikeičia. Nereikia pamiršti, kad kiekvienas smurto protrūkis gali tapti lemtingas – baigtis sunkiu sveikatos sutrikdymu ar net mirtimi.
– Neabejojama, kad smurtas prieš moteris yra moralinė mūsų visuomenės problema. Ką, jūsų manymu, reikėtų daryti, kad ji mažėtų?
– Valstybė vis dar neįsivaizduoja prevencijos prieš smurtą naudos: neskiria tam nei dėmesio, nei lėšų. Kalbu ne vien apie smurtautojų auklėjimą ir baudimą, o apie kvalifikuotą prevenciją.
Vis dažniau girdime apie žiaurius merginų ir jaunų moterų išžaginimus, nužudymus, kuriuos įvykdo jų gyvenimo partneriai, sutuoktiniai.
Aišku, smurtautojai baudžiami už padarytus nusikaltimus, tačiau jų niekas nemoko, kaip elgtis, kad to nebūtų. Kad ir kokia katalikiška šalis būtume, manau, jog vietoj tikybos pamokų mokykloje vertėtų įvesti lytinį švietimą. Tai sumažintų ne tik siaubingų žmogžudysčių, bet ir kitų smurtinių bei lytinių nusikaltimų prieš moteris skaičių.
Kad ir kaip tai šokiruotų daugelį suaugusiųjų, santykius tarp lyčių užmezga bei lytinį gyvenimą dažnas paauglys pradeda nuo 13 metų. Todėl ir reikia normalaus lytinio švietimo mokyklose, kad jaunimas užaugtų mokėdamas bendrauti, gerbti vieni kitus, žinodamas tarpusavio santykių bei sekso pranašumus ir rizikas.
– Domitės kitų šalių patirtimi? Galbūt kitose Europos valstybėse smurto atvejų gerokai mažiau?
– Smurto artimoje aplinkoje atvejų yra visur. Ir labiau išsivysčiusiose valstybėse, ir mažiau.
Neseniai lankiausi Bulgarijoje, kur domėjausi, ar daug šioje šalyje smurto atvejų. Atsakymas mane šokiravo: buvau patikinta, kad smurto šioje šalyje beveik nėra.
Neva moterys nuo seno žino, kaip joms dera elgtis. Moters ir vyro bendravimo stereotipai, tradicinis šeimos modelis ir moteriško autoriteto stoka šioje šalyje veda į tai, kad net patyrusios smurtą aukos tiki, jog gavo už tai, ko nusipelnė. Tai ne vienintelė šalis, kur vyrauja toks požiūris į moteris.
