Kaip Rusija kariauja savo karą Ukrainoje

Prieš daugiau nei dvi savaites, kovo 1 d., Rusijos opozicijos lyderis Borisas Nemcovas rengėsi pateikti faktus, kaip Rusija, o ne tik Rusijos remiami separatistai daugiau nei pusę metų kariauja nepaskelbtą karą Ukrainoje, bet nespėjo.

Daugiau nuotraukų (1)

Alvydas Medalinskas

Mar 16, 2015, 8:31 AM, atnaujinta Jan 9, 2018, 9:48 PM

Kulkos Kremliaus pašonėje nutraukė jo gyvybę. Vargu, ar bus išsiaiškinti ne tik šios žmogžudystės vykdytojai, bet ir užsakovai. Vis dėlto, ne mažiau svarbu kita: pasakyti tai, ką sutrukdyta atskleisti B. Nemcovui. Ir ko Kremlius labiausiai bijo. Faktus, kad Rusija tikrai kariauja Ukrainoje.

Šio uždavinio ėmėsi labai gerbiama ekspertų pasaulyje institucija: Karališkasis Jungtinės tarnybos institutas ( RUSI), įsikūręs Londone. Jo ekspertas Igoris Sutiaginas parašė studiją: „Rusijos karinės pajėgos Ukrainoje“. Joje aiškiai išdėstyti faktai, kurie papildo anksčiau ir Rusijos žiniasklaidoje pasirodžiusios informacijos fragmentus.

Gyvename interneto amžiuje, todėl iš pradžių Kremliaus melą, jog Donbase kariauja tik vietos savigynos būriai: šachtininkai ir metalurgai, sukilę prieš taip vadinamą nekenčiamą Kijevo chuntą, fašistus, benderininkus, paneigė patys Rusijos kariai. Socialiniuose tinkluose pasirodė visa eilė nuotraukų Rusijos karių iš fronto Donbase.

Tada Kremlius turėjo pripažinti, kad Rytų Ukrainoje tikrai jų yra, bet tik tie, kurie nutraukė savo tarnybą arba padarė pertrauką, išvyko ten atostogų metu ir pasirašė kontraktą. Buvo paskelbta, kad tie žmonės jaučia pareigą ginti rusakalbius Donbase, tik nepaaiškinta, kiek iš jų buvo sužeista ir žuvo, kodėl pastarieji laidojami vėliau Rusijoje paslapčiomis, kaip nusikaltėliai, greičiausiai išvežus jų kūnus vadinamos humanitarinės pagalbos automobiliais, po to, kai šie iškrauna atgabentą krovinį.

Ar tos krovininių automobilių vilkstinės tikrai vežė iš Rusijos humanitarinę pagalbą, kurios reikia Donbasui, ar ir karinę amuniciją, nepriklausomi šaltiniai patvirtinti negali. Rusija neprileidžia Ukrainos ir nepriklausomų ekspertų, pavyzdžiui, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos stebėtojų patikrinti jų šiems atvykstant, stebėti, ar išvyksta tušti, o gal su šiurpiu kroviniu, nuvertinančiu žmogaus gyvybę.

Bet informacija internete, socialiniuose tinkluose leidžia daryti išvadas, kad išvežami galėjo būti žuvusių Donbase Rusijos kareivių kūnai. Būtent tai, kaip teigiama, pavyko išsiaiškinti šių žuvusių kareivių motinoms, kurios neradusios teisybės Rusijos valdžioje, kreipėsi į opozicijos politikus, prašydamos atskleisti šiuos Kremliaus nusikaltimus.

Motinos bendradarbiavo ir su opozicijos politikais, ir su žmogaus teisių visuomeninėmis organizacijomis Rusijoje, todėl dabar, kaip teigė Rusijos opozicijos atstovai šią savaitę viešėję Vilniuje, yra tampomos Rusijos teisėsaugos. Jie tik apgailestauja, kad faktus, pavyzdžiui, apie karius iš Ivanovo žinojo tik B. Nemcovas.

Tačiau Rusijos žiniasklaidoje dar iki šios savaitės buvo pasirodę pamąstymai kario iš Sachalino. Jis tvirtino, kad pagrindinius mūšius Donbase kariauja jo ginklo draugai iš Rusijos, o vadinama savigyna užima pozicijas ir pozuoja žiniasklaidai, kai pats rimčiausias darbas jau būna atliktas profesionalų iš Rusijos. Maskva teikia ir karinę techniką, padėjo suformuoti vadinamose Donecko ir Luhansko respublikose pakankamai galingas ir drausmingas karines pajėgas. Taip pat pasirodė ir atviras pokalbis tankisto iš Buriatijos, sužeisto prie Debalcevės. Jis irgi tikino, kad ten, kur reikia perlaužti Ukrainos kariuomenės pasipriešinimą, yra metami Rusijos kariai.

Ne kartą ir Vakarų šalių diplomatai, NATO ar atskirų NATO valstybių vadovai, generolai kalbėjo apie Rusijos karines pajėgas Donbase. Vykstant mūšiams prie Debalcevės JAV ambasadorius Ukrainoje Jeffry Payet tvirtino, kad Rusija turi apie 10 tūkst. karių. Ankstesniuose karinių veiksmų etapuose buvo minimi ir mažesni skaičiai, tačiau, kai Ukraina negali kontroliuoti savo valstybės sienos ties separatistų dabar užimtomis žemėmis, tai aišku, kad Rusija gali dalį kontingento įvesti ar išvesti.

Šio straipsnio autorius, remdamasis įvairiais prieinamais informacijos šaltiniais, ne kartą teigė, kad praėjusių metų rugpjūčio pabaigoje, likus kelioms dienoms iki Minsko susitikimo, ne kokie separatistų savigynos būriai, o Rusijos kariai perlaužė situaciją prie Ilovaisko, apsupdami ten didelį Ukrainos karių kontingentą.

Dar prieš tai buvo informacija, kad Ukrainos kariuomenė, kai prasiveržė prie savo sienos su Rusija, buvo apšaudyta ne separatistų, o raketinių sistemų iš Rusijos teritorijos. Rusija tai neigė, tačiau Ukrainai buvo duota suprasti, kad bandyti prasiveržti prie sienos tarp Rusijos ir Ukrainos ties separatistų kontroliuojama teritorija nereikia. Ukrainos pajėgos tiesiog ten buvo sušaudytos. O per nekontroliuojamą sienos atkarpą toliau juda Rusijos kariai bei karinė technika.

Dabar I. Sutiagino parengtame darbe visi šie fragmentai sudėliojami į vientisą paveikslą. Kaip teigiama RUSI studijoje, Rusija vykdo karinę operaciją, vadinamą „Rusijos pavasariu“.

Po to, kai be jokių rimtesnių ginkluotų susidūrimų su Ukrainos kariuomenė buvo aneksuotas Krymas ir Maskva ėmė teikti karinę pagalbą separatistams Donbase, pirmieji požymiai, kad Rusija imasi karinių veiksmų Rytų Ukrainoje pasirodė, I. Sutiagino teigimu, 2014 m. birželio pabaigoje –liepos pradžioje. Tada pirmą kartą iš Rusijos pusės buvo apšaudytos Ukrainos pajėgos.

Tai tęsėsi iki liepos vidurio, o rugpjūčio 11 d. Rusija ėmėsi tiesioginės intervencijos prieš Ukrainą, kai pamatė, kad ši gali susigrąžinti visų žemių Donbase kontrolę.

Rusijos karinė intervencija, naudojant atskirų Rusijos karinių junginių pajėgas, buvo įvykdyta pagal Generalinio štabo vado, armijos generolo Valerijaus Gerasimovo strategiją, kuri 2014 m. gruodžio mėnesį tapo sudėtine Rusijos karinės doktrinos dalimi. Šie karo veiksmai gali būti dar vadinami „partizanų geopolitika“, kai Rusija permeta savo kareivius ir pateikia juos, kaip sukilusius prieš valdžią separatistus. Tai ir yra vienas iš to vadinamojo hibridinio karo lementų, kurie dabar yra vadinami Gerasimovo doktrina. Jos esmė: išplauti liniją tarp karo ir taikos, tarp įsikišimo į kitos valstybės vidaus gyvenimą ir žmonių nepasitenkinimo savo šalies centrine valdžia.

RUSI studijoje teigiama, kad pradedant nuo 2014 m. liepos mėnesio Rytų Ukrainoje buvo 3,5 tūkst. Rusijos karių, kurių skaičius rugpjūčio pabaigoje padvigubėjo, o metų pabaigoje iki Debalcevės įvykių išaugo net iki 10 tūkst. Rytų Ukrainoje, pasak I. Sutiagino, veikia 104 iš 117 karinių vienetų, kuriuos Rusija turėjo sutelkti, vykstant kariniams veiksmams Rytų Ukrainoje.

Iš viso šiuose 117 kariniuose vienetuose yra 42 tūkst. karių, kurių dalis, kai Rusija mato reikalą, yra permetama į Donbasą vykdyti karinių veiksmų ar papildyti žuvusiųjų, sužeistų gretas. Be to, nereikia užmiršti, kad prie Ukrainos sienų yra dar Rusijos karinis kontingentas Kryme, kurio sudėtyje nuo 29 tūkst. iki 40 tūkst. karių. Iš ten irgi yra permetami kariai, papildant nuostolius.

Paaiškėjo ir, kodėl socialiniuose tinkluose pasirodė pasakojimai kareivių iš Buriatijos bei Sachalino, nors prasiskverbė informacija prieš tai ir dėl kareivių siuntimo iš Pskovo bei Murmansko. Pastarieji pareiškė protestą, įrašė diktofonu, kaip karinio dalinio vadas juos vertė vykti kariauti į Rytų Ukrainą ir šį skandalą gesinti teko net prie Rusijos prezidento V. Putino veikiančiai Žmogaus teisių gynimo tarnybai.

Vis dėlto, būtent iš Sibiro bei Tolimųjų Rytų permesti ne atskiri kariniai junginiai, o armijos daliniai: 35-osios armijos ir 5-osios Raudonosios gvardijos armijos. Iš kitų Rusijos regionų tik atskiri vienetai: oro desantininkai, specialiosios pajėgos, tankų junginiai, raketinės sistemos. Kodėl būtent iš Sibiro nuspręsta pasiųsti gausesnes pajėgas I.Sutiaginas neatskleidžia, bet kiti šaltiniai teigia, kad tai padaryta, siekiant sukelti kuo mažiau triukšmo, tikintis, kad iš Sibiro verčiamų vykti į Donbasą karių skundai mažiau pasieks Rusijos gyventojus.

Jų didžioji dalis iki šiol tiki, kad ten vyksta kova tarp šachtininkų ir metalurgų, ginančių savo žemę ir nekenčiančių rusų, Rusijos, rusakalbių žmonių baudėjų iš „Dešiniojo sektoriaus“ bei jų įtakojamos Ukrainos armijos, kuri nenori kariauti, bet šie priverčia tai daryti atsukę į juos automatus.

I.Sutiagino studijoje yra minima, kad Donbase dalyvauja ir Rusijos Vidaus reikalų ministerijos Dzeržinskio divizijos pajėgos, kurių vienas tikslų: neleisti atsitraukti separatistams, jeigu šie norėtų pabėgti iš mūšio lauko. Tokiais veiksmais Rusijos žiniasklaida kaltino „Dešiniojo sektoriaus“ kovotojus, aiškindami, kad jie šaudė į nugarą Ukrainos kariams, norėjusiems pasiduoti. Pasirodo, viskas yra atvirkščiai.

RUSI studijoje taip pat yra pastebima, kad karinę operaciją „Rusijos pavasaris“ Ukrainoje yra paruoštos remti, o gal ir remia Rusijos karinės pajėgos, išdėstytos ne tik Rusijoje. Minima yra 102 karinė Rusijos bazė Armėnijoje, atliekanti savo rolę, pagelbėjant Armėnijai išlaikyti Kalnų Karabacho kontrolę ir iki šiol liekanti viena iš svarbiausių jėgų, atmušanti Azerbaidžano norą atsiimti prarastas teritorijas. Taip pat rašoma ir, kad prie sienos su Ukraina ties Donbasu šių metų pabaigoje buvo atsiųsti ir Rusijos kariniai junginiai iš Tadžikistano. Gali būti, kad jie irgi dalyvavo šiame kare.

Dabar Ukrainoje yra paliaubos, tačiau manoma, kad jos labai trapios. Ketvirtadienį vakare per centrinę Rusijos televiziją buvo surengta pokalbių laida, kurioje ir Rusijos parlamento nariai kėlė klausimą, kad reikia tęsti karinius veiksmus Rytų Ukrainoje, pradedant nuo Mariupolio ir einant link Zaporožės, Charkovo, Dnepropetrovsko.

Įtakingas Vakarų analitinis centras Stratfor paskelbė studiją, kokie gali būti tolimesni Rusijos veiksmai Ukrainoje. Jie gali svyruoti tarp siekio užimti pilnai visą Donecko ir Luhansko sričių teritoriją ir daug toliau einančių planų: koridoriaus iki Krymo ar net Padniestrės nuteisimo, o gal ir teritorijos užgrobimo pagal Dnieprą iki pat Kijevo.

Kyla tik klausimas, ar per šį paliaubų laikotarpį Ukraina pasirengė galimam pavasarį tolimesniam Rusijos ir jos remiamų separatistų puolimui, ar suvokė, kokias klaidas padarė Ukrainos kariuomenės vadovybė, generolai. Tenka tik apgailestauti, kad taip iš lėto juda iniciatyva iš Vakarų pusės suteikti Ukrainai gynybinę ginkluotę.

Kita vertus, paskelbus šią RUSI studiją galima aiškiai suprasti ir dalį Ukrainos karinių nesėkmių. Prieš Ukrainą, kaip aišku, kovoja ne tik separatistai, o ir profesionalios Rusijos pajėgos. Prieš jas vienai atsilaikyti būtų sunku bet kuriai regiono šaliai.

Beje, I. Sutiaginas duoda ir atsakymą, kodėl Rusija gali tvirtinti, kad kare Donbase dalyvauja tik atskiri Rusijos kariai savanoriai, o valstybė čia „ne prie ko“. Jis teigia, kad kariniai junginiai Donbase yra sudaryti iš labai skirtingų Rusijos karinių dalinių, dislokuotų visoje Rusijoje ir už jos ribų.

Kur ir kaip jie vėliau suformuojami į gerai organizuotus junginius I. Sutiaginas nerašo, bet kiti šaltiniai tvirtina, kad tai daroma daugiausia Rostovo srityje, šalia Ukrainos sienos. Vėliau jie permetami per sieną, kurios Kijevas negali kontroliuoti, į Donbasą. O Kremlius tvirtina, kad tai savanoriai. Tokie karo veiksmai, pasak I. Sutiagino, irgi yra hibridinio, naujojo karo elementas.

Todėl dabar, kai vadinamų Donecko ir Luhansko respublikų vadovai ima reikalauti, kad Ukraina vykdytų Minsko-2 susitarimą ir priimtų įstatymus, įtvirtindama jų valdžią Donabase taip pat ir pagal Ukrainos įstatymus, pasaulio bendruomenė turi pareikalauti, kad Rusija ir jos remiami separatistai įvykdytų kitą labai svarbų punktą šiame susitarime: pašalintų iš Donbaso Rusijos karinę techniką ir Rusijos karius. Būtent apie juos ir norėjo pasakyti savo kalboje B. Nemcovas., bet buvo nušautas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.