„Einu į barą“ – tokių užeigų lankytojai niekada nesako. „Aš pas Petrauckų“ arba „Varom pas Staską.“ Nelygu, kas prie baro stovi.
Lrytas.lt pasižvalgė po kaimų barus, kur teka kasdienis provincijos vyrų ir moterų gyvenimas.
Gėrimai. Žeimelio (Pakruojo r.) bare teko paragauti alaus, kurio pavadinimą ir pagyras teko girdėti anksčiau. Tai – Linkuvos alus. Jo yra net trijų rūšių – 5,6, 7 ir, žinoma, 7,5 procento alkoholio.
„Ar kur nors skubate?“ – pasiteiravo barmenė paprašius silpniausio alaus bokalo. Kai jį pradėjo pilti, iš karto paaiškėjo klausimo esmė. Įvarvinus gėrimo vos ant dugno, pakilo putų kalnas, netrukus ėmęs veržtis per bokalo kraštus. Barmenei teko čiupti kitą bokalą ir apsišarvuoti kantrybe.
Moteris mėgino aiškinti, kad geria vietos žmonės ir tokį alų, bet skysčio spalva aplink susibūrusių gerėjų bokaluose liudijo ką kita. Jie gurkšnojo gerokai tamsesnį (ir stipresnį) alų.
Silpniausias Linkuvos alus – keistoko prieskonio ir spalvos. Tokia ji buvo net baro prietemoje. Bet peikti negalima.
Linkuvos stiprusis alus labiau tiko prie Žeimelio baro aplinkos. Tamsesnis, sodresnio skonio – kaip tik prie nesibaigiančių pokalbių.
Maistas. Žirniai prie alaus – dar neregėtas patiekalas tokiuose baruose. Žeimelyje jų gali tikėtis.
Kai kurie lankytojai atsineša savo užkandos. Štai viena kompanija iš laikraščio išsivyniojo naminės dešros ir ja pavaišino atvykėlius. „Tikra, kaimiška“, – paaiškino augalotas vyras. Skonis tikrai skiriasi nuo dešros iš turgaus, kad ir kaip prekeivis aiškintų, kad ji iš kaimo.
Linkuvos alus verdamas Eriko Mozūro įmonėje. Registruota ji Kalpokų kaime, bet jis yra šalia Linkuvos. Iš tiesų – Kalpokų kaimo pavadinimas alui netiktų.
E.Mozūrui priklauso ir baras Žeimelyje. Šeimininko garbei reikėtų pasakyti, kad jis į savo valdas įsileidžia ir kitos rūšies alų. Tad ant stalų teko matyti „Euro“, „Kapitono“ ir kitokių etikečių. Stiprumas, žinoma, 7,5 procento.
„Kapitonas“ po rinkimų dviem centais pabrango. Ne kas“, – svarstė nuolatiniai baro lankytojai.
Geria bare ir degtinę. Žinoma, su atsineštine užkanda. Bet apskritai nedaug kas valgo. Juk pasrėbti barščių gali ir namuose.
Interjeras. Sako, kad baras po Naujųjų buvo uždarytas. Pasklido kalbos, kad jį ketina remontuoti. Maždaug prieš mėnesį jis vėl atvėrė duris. Be remonto. Jo nelabai ir reikia.
Prietema, jaukiai traška malkos krosnyje. Kažkodėl vis pakeli akis į lubas susimąstydamas, kiek jos regėjo bekilnojančių bokalus, kiek kalbų, blevyzgų girdėjo. Tos lubos kažkokios ypatingos.
Šiaip interjeras nerėžia akies. Tikras kaimo baras. Jeigu ne viena detalė – salotinės žaliuzės. Aišku, jų reikia, kad iš Vienybės aikštės nematytum lankytojų veidų. Tik ne tokios spalvos. Kažkodėl barai vis nepataiko rinkdamiesi užuolaidas.
Žeimelio senbuviai prisiminė, kad kadaise toje vietoje buvo ūkinių prekių parduotuvė. Ją vadino „gelažių“ krautuve. Paskui ji virto maisto prekių parduotuve. Dabar gal jau penkerius metus veikia baras.
Lankytojai. Jie tylūs, santūrūs, linkę miestelio ir apylinkių naujienas aptarti savame rate. Po tris, po keturis. Gal tai Latvijos įtaka? Juk iki sienos – tik šeši kilometrai.
Nuolatiniai baro lankytojai greitai išlukšteno atvykėlius. Anot jų, tai tie, iš Vilniaus, kur važinėja po barus ir klauso, kas ką šneka. Tad santūrumą pirmą kartą ėmė lydėti atsargumas.
Kelios moterys, miškakirčiai, istorijos žiniomis mėgstantis pasipuikuoti vietos eruditas, per dideliu paslaugumu išsiskiriantis Gintaras ir pedagogas pensininkas Rimas. Tokia spalvinga baro publika. Jeigu eina į lauką rūkyti, pakyla iš karto keli stalai. Kad kokios įdomesnės pokalbio vietos nepraleistų.
Kalbos? Apie tai, kas kur kokią „gryčelą“ parduoda, kiek ir kur miško iškirto. Kaip ir viskas.
Istorijos I. Rimui skauda širdį dėl iškirstų miškų. Jis ne tik daugiau nei dvidešimt metų atidavė vietos žemės ūkio mokyklai, su žmona statė pagrindinę mokyklą, bet yra senas medžiotojas.
„Nebėr miškų, kiaurai matos. Ir žvėrių nebėra. Tam kartui viską išpjaun“, – atsiduso buvęs mokytojas.
Anot Rimo, viską aplink pjauna ir grūda į Latviją. Jis kalbėjosi su latviu miškavežio vairuotoju, kuris džiaugėsi, kad lietuviai taip nebrangiai parduoda medieną.
Latvijoje daugiausia eglynai ir pušynai, iš kurių popieriaus nepagaminsi. Tad iš lietuviškos medienos gamina popierių ir tuo labai džiaugiasi.
Istorijos II. Nebėra Žeimelyje ir žmonių. Stasys prisiminė, kaip apžergęs motociklą sovietiniais laikais birbdavo į Bauskę Latvijoje. Tada Bauskė buvo kaip Linkuva. O dabar Bauskė – didžiulis miestas.
Tik Linkuva liko tokia kaip buvusi, o Žeimelis vis traukėsi. Dabar miestelyje pilna tuščių trobų.
O ir žmonės miestelyje vis keičiasi. Vieni išlekia į užsienį laimės ieškoti, kiti iš visų pasviečių atsikrausto.
„Užmiegi – šalia vienas kaimynas. Atsikeli – jau kitas“, – liūdnai šyspojosi Stasys.
Atrodo, kad Žeimelyje gyvenimas ramus ir vienodas, bet vietiniai mato daug pokyčiųų. Anot Rimo, mokytojai pavirto ubagais, o moksleiviai turtuoliais. Pirmieji į darbą kulniuoja pėsčiomis, o jų auklėtiniai atvažiuoja mašinomis. Pristato jų pilną mokyklos kiemą, vos telpa.
Moksleiviai per petraukas nesivaržydami rūko ant laiptų, o mokytojai dūmą traukia tik rūsyje. Štai kokie laikai.
Aptarnavimas. Atvykėlių barmenė neišleido iš akių. Moki pinigus – gauni ko paprašęs. Tik tiek. Nieko gero, nieko blogo nepasakysi.
Įvertinimas. Alus tikrai neblogas, nepadarytų gėdos ir miestų barams, nors penkių vištų skirti negalėtume. Keturios vištos.
Bare verda gyvenimas, aplinka – būtent tokia, kokios reikia tikrai bažnytkaimio užeigai. Trys vištos.
Ką gi, bendras įvertinimas visai geras – septynios vištos.
