Mistinės Vilniaus paslaptys: vietovės, kur dedasi keisti dalykai

Vilniuje knibždėte knibžda vaiduoklių. Ir tai nėra vien turistams skirtos legendos. Neatsitiktinai praėjusį gruodį Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos darbuotojai, prieš įsikeldami į suremontuotą pastatą Antakalnyje, ilgai jame degino žvakes.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos pastate dedasi keistų dalykų.
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos pastate dedasi keistų dalykų.
Daugiau nuotraukų (1)

Artūras Jančys („Lietuvos rytas“)

Mar 17, 2015, 10:23 PM, atnaujinta Jan 9, 2018, 4:18 PM

Vaiduoklių ūkis tebėra menkai naudojama turizmo rinkodaros sritis, įsitikinęs Vilniaus patriotas, dabartinis Lietuvos kultūros atašė Izraelyje Saulius Pilinkus.

Šiuo metu jis Šventojoje žemėje neriasi iš kailio stengdamasis pritraukti kuo daugiau turistų į Vilnių – miestą, kuris žydų litvakų palikuoniams yra jų spalvingos ir tuo pat metu tragiškos istorijos liudytojas.

Tiesa, vaiduokliška mistika žydų tautai gal nėra labai patraukli, tačiau vakariečiai kaip pamišę ieško antgamtinių įdomybių.

Pasiklausyti paslaptingų istorijų jie traukia ir į Izraelį, o S.Pilinkus tokius asmenis stengiasi nukreipti į Vilnių.

„Kai manęs klausia, ar tiesa, kad Vilniuje yra mistiškų vietų, kuriose vaidenasi, atsakau – taip, dar turime vaiduoklių, senų ir jaunesnių, tik atvažiuokite“, – juokavo S.Pilinkus.

Mėgina susidraugauti

Juokas juokais, tačiau mistinės paslaptys iki šiol gaubia Vilniaus Bernardinų ir Saulės kapines, Dominikonų bažnyčią, Umiastovskių rūmus Trakų gatvėje, buvusią karo ligoninę ir skalbyklą Antakalnyje, esančią prie Sapiegų rūmų parko.

Štai pernai gruodį Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) prie Aplinkos ministerijos darbuotojai, prieš įsikeldami į 25-ąjį namą Antakalnio gatvėje, kabinetuose uždegė žvakutes.

Kad pelnytų čia galbūt įsikūrusių paralelinio pasaulio gyventojų malonę.

„Taip, mes daug girdėjome pasakojimų apie čia nerimstančias dvasias. Bet jos nepiktos, bandome su jomis susidraugauti.

Nors iš tiesų atsitinka keistų dalykų“, – kalbėjo VSTT direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė.

Pasakojimai apie buvusioje karinėje ligoninėje ir skalbykloje vykusius antgamtinius reiškinius – vieni šiurpiausių ir naujausių.

Ši legenda priskirtina prie naujosios miesto mitologijos, kuri atsirado jau po nepriklausomybės atkūrimo.

Instrumentus paėmė „Aras“

Požemių tyrinėtojų – landžiotojų po griuvėsiais pasakojimai apie Antakalnio g. 25 esantį namą tikrai varo šaltą prakaitą.

Neva čia buvusi slapta sovietų karinė laboratorija, įrengta ketvirtajame aukšte po žeme.

Iš asocialių šeimų esą buvo grobiami vaikai ir su jais daromi žiaurūs bandymai. Nupjaunama galūnė ir prisiuvama šuns ar kito gyvūno galūnė.

Vaikai įgydavo šuns koją, arklio ausis, kiaulės šnipą vietoj nosies ir panašiai. Buvo tikrinama, kiek laiko vaikai su tokiais implantais gyvens.

Šalia esančios Antakalnio vidurinės mokyklos mokiniai esą kažkada radę tame name baisių kankintų vaikų nuotraukų bei įvairių tyrimams nauduotų instrumentų, kuriuos jau nepriklausomybės laikais „Aro“ specialiųjų pajėgų tarnyba išvežė ir sudegino.

Legendą sukūrė mokytojai?

Tokių šiurpiai juokingų pasakojimų teigė girdėjęs ir S.Pilinkus. Jo manymu, mistinė legenda, kaip ir dauguma tokių, sukurta labai paprastai.

„Iš tiesų, netoliese juk stovi mokykla. Mokytojai, norėdami atbaidyti vaikus, kad nelandžiotų po griuvėsius parūkyti, sugalvojo kraupių istorijų.

Čia senais laikais buvo ligoninė, gal rado vaikai kokį kaulą, tai ir pasklido gandai“, – svarstė S.Pilinkus.

Griuvėsių vietoje šiuolaikišką statinį pastačiusios bendrovės „Ekstra statyba“ direktorius Valentinas Vėževičius sakė taip pat girdėjęs perspėjimų, kad ten įsiveisusi nelabojo dvasia. Bet statybininkams ji netrukdė.

„Nė vienas statybininkas nesiskundė, kad vaiduokliai jiems būtų painiojęsi po kojomis.

Į atnaujintą pastatą įsikėlę tarnautojai ir žvakutes ten degino, ir kalbėjo, esą dabar durys pačios užsidarinėja, signalizacija nei iš šio, nei iš to įsijungia, lentynos persikėlinėja iš vienos vietos į kitą. Keista“, – gūžčiojo pečiais statybų bendrovės vadovas.

Antakalnio g. 25 įsikūrusios Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoja R.Baškytė kvietė čia apsilankyti birželį – parodyti vaiduoklių nežadėjo, bet sakė, jog tikrai bus verta pasižiūrėti parodą apie Lietuvos draustinius, parkus, kitokias saugomas teritorijas.

Ministerijos Baltoji Mergelė

Taip pat žinoma nemažai šiurpių pasakojimų, susijusių su žydų namais.

Baltoji Mergelė. Apie ją iš lūpų į lūpas pasakojama nuo tarpukario laikų. Jos buveinė yra prestižinėje vietoje – 5-ajame J.Basanavičiaus gatvės pastate. Čia įsikūrusi Kultūros ministerija.

Sovietų laikais čia irgi buvo Kultūros ministerija. Nepaisant ateistinio auklėjimo, jos darbuotojai, o gal net pats ministras komunistas prieš darbo pabaigą slapčia persižegnodavo.

Mat vakarop ministerijos koridoriuose sušmėžuodavo baltai vilkinčios moters siluetas. Nežinia iš kur pasklisdavo dejonės.

Blogiausia, kad trumpam iš kabineto pasišalinusios tarnautojos rasdavo išgertą kavą, o sovietmečiu kava buvo deficitinė prekė.

Nusižudė pirklio duktė

S.Pilinkus anais laikais dirbo toje ministerijoje ir yra prisiklausęs visokių kalbų apie ten vykstančius paranormalius reiškinius.

„Aš pats jokio vaiduoklio nemačiau, bet išsiaiškinau, kaip atsirado legenda apie jį. Šis namas iki sovietų okupacijos priklausė turtingam žydų pirkliui Izraeliui Buiminovičiui. Jo duktė pakėlė prieš save ranką, bent jau taip pasakojama.Namai, kuriuose buvo savižudybių, dėsningai tampa vaiduoklių buveinėmis“, – teigė S.Pilinkus.

Trikdo kraupūs garsai

Vaiduokliai jau prieš gerą šimtmetį įsikėlė ir į Umiastovskių rūmus, esančius Trakų gatvėje 2.

Jie ilgą laiką buvo apleisti, o prieš kelerius metus ten įsikūrė Vilniaus klubas.

Kraupūs garsai, aidintys žingsniai, girgždančios durys – tipiški šmėklų buvimo liudijimai irgi atsirado po neaiškios vieno grafų Umiastovskių santuokos istorijos.

Grafas Umiastovskis, jau sulaukęs brandaus amžiaus, vedė jauną gražuolę iš Varšuvos.

Santuoka esą buvusi laiminga, bet grafas labai jau greitai mirė.

Tada ir kilo gandai, esą jam kažkas lyg ir padėjo nukeliauti į aną pasaulį, lyg ir pats nusižudė.

Bažnyčioje skraidė karstai

S.Pilinkus teigė, kad dauguma Vilniaus mistinių pasakojimų turi tikrovišką istorinį pagrindą.

Pavyzdžiui, besidomintys Vilniaus istorija turėtų būti girdėję pasakojimus, esą Dominikonų bažnyčioje naktimis iš savo vietų požemiuose pakyla karstai, vaikšto griaučiai, po nakties bažnyčioje randama kaulų.

„Šiame pasakojime yra dalis tiesos. Kai 1812 metų žiemą Napoleono armija traukėsi iš Rusijos, apsistojo Vilniuje. Buvo labai šalta, prancūzai pritrūko malkų.

Todėl be jokių skrupulų iš bažnyčių rūsių tempė karstus, juos degino, kaulus vertė lauk“, – pasakojo vilnietis.

Saitų su tikrove turi ir labai sena legenda apie Bernardinų kapinių šmėklas. Šių kapinių koplyčiose 1831 metų sukilimo prieš Rusiją dalyviai slėpdavo ginklus.

Nepatartina sutemus vaikščioti ir po Saulės kapines. Einate sau ramiai, o čia kaulėta ranka už kojos – tik capt!

Vyresnio amžiaus vilniečiai pasakojo, kad vietos vaiduokliai kažkokie keisti – iš kapų glūdumos pasklinda gūdžios dejonės: „Alaūūūūs, alaūūūs...“

Kapinėse gąsdino girtuoklius

S.Pilinkus kvatojosi prisiminęs, jog gandai apie Saulės kapinių vaiduoklynę – iš dalies ir jo nuopelnas.

„Kai buvau paauglys, tose kapinėse įsitaisydavo taurelės mėgėjai slapčia nuo viešumos buteliuko iškliukinti.

Mes, berniūkščiai, pasislėpdavome už paminklų, koplyčių ir imdavome dejuoti, stūgauti. Girtuokliai net žviegdami išsilakstydavo“, – kikeno vilnietis.

S.Pilinkus teigė, kad nors pasakojimai apie vaiduoklius atrodo nerimtai, mitai vis dėlto yra ir miesto kultūros dalis. O svarbiausia – jaukas privilioti turistų.

„Galėtume imti pavyzdį iš Jungtinės Karalystės. Anglijos ir Škotijos pilyse priveista vaiduoklių, žvanginančių grandinėmis ir krečiančių kitokius pokštus.

Turistai ten plūsta iš viso pasaulio, palieka daug pinigų. Vilniuje taip pat sklando mistinių legendų, ypač tai pasakytina apie žydų paveldą“, – sakė kultūros atašė Izraelyje dirbantis Vilniaus patriotas.

Mitai sužadina smalsuolių jausmus

Vilniaus turizmo informacijos centro direktorės Jolantos Beniulienės teigimu, pasakojimai, miesto legendos iš tiesų yra svarbus veiksnys plėsti turizmą, sudominti turistus.

Skaičiai, datos, įžymybių pavardės, architektūros terminai greitai išgaruoja iš atminties, o pasakojimai išlieka.

Kuo labiau intriguoja pasakojimai, tuo artimesnis užsimezga keliautojo jausminis ryšys su lankomu miestu. Tada norisi dažniau aplankyti tą miestą, šalį, daugiau sužinoti.

Turistams iš Izraelio Vilnius žadina išskirtinius jausmus, juk čia glūdi jautri, turtinga ir kartu tragiška Lietuvos žydų istorijos dalis.

Tariamai mistiniai, nervus dirginantys pasakojimai susiję su vadinamuoju juoduoju turizmu – kai miesto svečiams rodomos vietos, susijusios su nelaimėmis, taip pat ir apgaubtos vaiduokliškų istorijų.

Tačiau pirmąkart į miestą, šalį atvykę turistai nori bendrų įspūdžių, o juodosios traukos zonos vilioja tuos, kurie darsyk atvyksta daugiau sužinoti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.