Senasis Vilnius be tėtušio A.Zuoko. Ir laikinoji sostinė nebe konservatorių! O Kėdainiai – ne suvirintojo bajorų! Net horoskopinės TV galvos nedrįso pasvajoti. Kad taip prieš šimtmetį – vien iš gedulingų mišių pajamų bažnyčios aukso stogais dabintųsi. Dabar tai tik iždas pasipildys. Iš pergalės šampano ir pralaimėjimų karčiosios pardavimų.
O juk kiek daug buvo ponų! Ir kokie visi gražūs! Sutaisytais dantimis, su glotniai gulančiais švarkais ir tvarkingai pririšti kaklaraiščiais.
Tik katras geresnis vairuotojas? Ar tas senasis, kuris visas duobes žino ir variklio gedimus iš klausos atpažįsta? Ar naujuolis, kuris nieko dar nežino ir neaišku kur nuveš? Jei man kas leistų spręsti – statyčiau vadu tą, kuris be kaklaraiščio. Tik kur tokį šiais laikais rasi?
Veikiantis politikas visada turi geresnę starto poziciją. Patirtis, smulkus reikalų ir reikaliukų išmanymas suteikia drąsos E.Jakilaičio akivaizdoje. O kur dar administracinis resursas? Juk už mero nugaros spiečiasi ne būrelis entuziastų, o kostiumuota kaimenė pavaldžių galvų su visa informacija apie viską. Tik paliepk – ir ant stalo guls išsami problematikos analizė. Ir galimų sprendimų atmintinės apie kiekvieną sritį. Išmokai kaip eilėraštį – ir tu žinovas, kurio niekas nesukirs.
Tačiau jokios atmintinės, dantų ir akių žvilgesys savaime nieko nelemia. Lemia konkretus gyvenimas konkrečioje vietoje. Tavo veiklos ir ligos istorija. Ir žmonės prie urnų. Kiek becypautų išsigandę partijos draugai, daugumos nenupirksi jokiais bambaliais ir patriotiniais šūkiais. Tą pamatė visi, kas ne aklas.
Vilnius. Štai A.Zuokas, kaip penkis pirštus žinantis Vilniaus reikalus. Kiekvieną gatvę ir kiemą. Atpažįstantis iš balso ragelyje tūlą kvartalo skundalių, užverčiantį pasaulį laiškais dėl kaimyno šuns. Ir V.Šimašius, ginkluotas frazėmis apie miesto tvarkymą ir principus.
Kartais jaunatviškai nepajėgiantis suvaldyti emocijų. Supykstantis, pritrūkus argumentų, pratrūkstantis kaltinimais ir tuoj pat vėl susitvardantis. Pašaliniam žmogui, atvykusiam iš Peru ir nežinančiam konteksto, jis gali atrodyti beviltiškai. Tačiau joks išmanymas ir šmaikšti, taikli žurnalisto iškalba A.Zuoko negelbėja.
Rezultatas – didele persvara mero laimėti debatai ir beviltiškai prakišti rinkimai.
Kaunas, kaip visada – išvirkščias Vilnius. Įspūdis, kad ne A.Kupčinskas miesto galva, o V.Matijošaitis. Mikčiodamas, lemendamas ir su pauzėmis, užpildytomis įvairiausių tonacijų m-m-m-m, veikiantysis Kauno meras byloja apie miesto reikalus. Kaip mokinukas, deramai neišmokęs pamokos. Daugiau apie principus ar be jo dalyvavimo atsitikusius didžius įvykius.
Su problemomis ir sprendimų perspektyva ne kas. Niršta, nesivaldo, nuolat metasi į kaltinimus ir asmeniškumus. Ne marios konkretikos išmanymo ir faktų kalbos. Ir ramus, santūrus, pataupantis žodį V.Matijošaitis, nesileidžiantis į agitpropo lygio pasišaudymus. Kalbantis apie tai, ką reikia daryti. Rezultatas – didele persvara mero pralaimėti debatai ir dar didesne – rinkimai.
Ne bet kur – Kaune, konservatorių rezervate. Ir tai natūralu ir normalu. Pažįstu daug žmonių, kurie balsavo už konservatorių sąrašą. Ir kartu už V.Matijošaitį kaip merą. Argumentas paprastas ir sunkiai paneigiamas.
Užteks tų sąrašinių netikrų lyderių pagal partijos draugelių pažintis ir uždarų grupelių konjunktūrą. Išmokit pagaliau pasirinkti žmones, duokit tikrą lyderį – ir mes už jį balsuosime. Seniai lauktas, prognozuotas ir labai konservatoriams patiems reikalingas krachas Kaune. Pamoka ir dar viena galimybė( o jų nebus begalybė) atsinaujinti.
Ir kur dabar tie funkcionierių pliurpalai, kad bus išrinkti populistai ir pinigų maišai? Žmonės savo egzaminą išlaikė puikiai. Didelis rinkimų aktyvumas. Žlugo dešimtmečiais į galvas kaltas plikbajorių mitas, kad žmonės nesubrendę demokratijai ir gali tik pabalsuoti už kabinetuose sukurptus sąrašus. Tai ne žmonės, o patys seimelių sąrašinukai, kaip arkliai turguje besibaidantys žmonių, nesubrendo tiesioginiams rinkimams.
Sąrašų dešimtuko gražuolių, o ypač konservatorių viršūnėlių, laukia smagus ir labai sveikas užsiėmimas. Teks pakrutinti subines. Imti kažką veikti, užuot dešimtmečiais pliurpus tą patį per tą patį. Rasti tikrų lyderių. Turinčių iškalbą, nebijančių akistatos su žmonėmis, galinčių sėkmingai dalyvauti debatuose. Žmonių, kurie turi idėjų, nori keisti ir keistis. Žinomų visuomenėje ir turinčių autoritetą. Nesusitepusių ilgamečiu nieko neveikimu ir nesugebėjimu veikti.
Ir pats baisiausias momentas. Teks išmokti šių žmonių nebijoti kaip potencialių konkurentų. Jie vis tiek ateityje dabartinius lyderius pakeis. Nes tik partijų vadams dar vaidenasi, kad jie kažkam pasaulyje rūpi. Šių senolių likimas seniai domina tik pačius senolius ir jų susijaudinusią giminę.
Priešingu atveju ne vienos partijos laukia tyli, lėta, neskausminga ir neišvengiama mirtis. Po to jokie naujovių tepaliukai ir jokie politinių prakilnybių užkalbėjimai nebepadės.
