Daugelis lengviau atsikvėpė: tas, kuris sukiršino partiją, sugriovė mokesčius ir šiaip kaltas dėl visko Lietuvoje ir pasaulyje, pagaliau nuleido savo visa griaunantį kardą!
Tačiau konservatorių-krikščionių demokratų savivokos krizė, įaudrinta Antano Guogos ir Remigijaus Šimašiaus magnetinių bangų Lietuvos rinkiminėje padangėje, Kubiliaus pasitraukimu nesibaigia. Bėda ta, kad sunku nuspręsti, ar ji konservatyvi, ar liberali, krikščioniška ar pasaulietiška.
Negali apsispręsti ir rinkėjai, ir partijos nariai, pasak gandų, Vilniaus miesto savivaldybės rinkimuose balsavę už savus, bet rinkęsi kitos partijos kandidatą į merus.
Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai šiuo metu – lyg smetoninė senutė, bandanti įsisprausti į madingus socialinius tinklus ir timpas. Deja... braška per siūles.
Tuo pačiu, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai – tai išsilavinęs, pasaulio matęs jaunuolis, dėl elektorato užsivilkęs Burke‘o eros tvido kostiumą ir teigiantis, kad Bažnyčia turėtų prižiūrėti žiniasklaidą. Marijos žemė tokiu nuoširdumu nebetiki... Tiek vienu, tiek kitu atveju partijos portretas dvejinasi.
Nepanašu, kad šią dilemą išspręs ir viešojoje erdvėje minimi du galimi Kubiliaus įpėdiniai: Irena Degutienė bei Gabrielius Landsbergis. O moderniojo ir tradicinio konservatizmo flangus partijoje galinčio suvienyti lyderio šiandien nesimato (Išskyrus amžinai jauną ir patrauklų Vytautą Landsbergį, rimtai!).
Nuo pat didžiojo Tėvynės sąjungos, Lietuvos krikščionių demokratų ir Tautininkų susijungimo 2008 m., toks lyderis nesusiformavo. Natūralu, kad smarkiai padidėjusiai šeimai be tvirtos galvos iškilo identiteto problemų.
Konservatorių-krikdemų rinkėjai supranta, kad atiduodami balsą už Andrių Kubilių, Mantą Adomėną, Gabrielių Landsbergį, netiesiogiai balsuoja ir už pabrėžtinai tautinį, krikščioniškos pakraipos frontą patikimai laikančius Ireną Degutienę, Valentiną Stundį, Antaną Matulą ir kitas konservatoriškas žvaigždes. Arba atvirkščiai. Neskanu... Kodėl tada nepasirinkus saldesnių ir labiau ideologiškai iškristalizuotų Guogos ir Šimašiaus arba Naglio Puteikio ir Ramūno Karbauskio?
Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai išgyvena kartų konfliktą savo šeimoje, kurioje atžalos, deja, užaugo daug liberalesnės, nei jų tėvai. Suvaldyti šį konfliktą gali visapusiškai charizmatiškas, autoritetingas ir visus po vienijančiu sparnu sugebėsiąs priglausti lyderis. Liko keliasdešimt dienų tokį surasti arba sukurti.
Priešingu atveju, dalis nusivylusiųjų iš abiejų stovyklų gali spjauti į gimtąjį lizdą. O tada ar neištiks partijos Trojos likimas? Ar neatgims Lietuvos krikščionys demokratai, kaip keliskart galingesnė jėga, nei tada, kai 2008-aisiais susijungė su didžiąja sese?
P.S. Daugelis Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų narių ir gerbėjų turbūt paprieštaraus šiame straipsnyje išsakytoms nuliūdusio konservatorių gerbėjo mintims, sakydami, kad iš esmės partijos rezultatai rinkimuose išlieka geri, ir dvelkia pavasarinio įsimylėjimo nuotaikos. Nesiginčysiu... jeigu niekam nesukels abejonių toks konservatoriškai-krikdemiškai-liberalus testas:
1. Kaip Jūs vertinate valdžios paveldėjimo tradicijas Rusijoje ir Lietuvoje?
2. Kaip Jūs žiūrite į visišką alkoholio reklamos draudimą žiniasklaidoje?
3. Ar, jūsų manymu, oficialiai nesusituokę asmenys, auginantys vaiką, gali pretenduoti į valstybės paramą?
4. Ar pritariate netradicinės lytinės orientacijos asmenų paradui Gedimino prospekte?
5. Ar sutinkate su pelno mokesčio ir socialinių išmokų sumažinimu?
