Tai tik pirminis didžiulės apimties dokumentų variantas. Darbo kodeksas pertvarkomas iš esmės, be to, jis siejamas su daugybe kitų įstatymų, kuriuos taip pat reikės taisyti. Tad ir ekspertų, ir politikų laukia didžiulis darbas, bet premjeras A.Butkevičius žada, kad jau gegužę naujojo dokumento imsis Seimas.
Nors dar neaišku, kokios darbo santykių reguliavimo normos bus galiausiai priimtos, aistros jau verda. Profesinės sąjungos neigiamai vertina parengtą projektą ir baugina visuomenę, kad siūlomas kodeksas netgi pavojingas darbuotojams ir tiktai didins socialinę įtampą.
Netgi iš darbdavių stovyklos girdėti abejonių, ar naujas kodeksas bus efektyvus, tiesa, jau dėl kitokių priežasčių – esą mokslininkų siūlomas socialinis modelis lenkia laiką ir Lietuvos visuomenė gali būti paprasčiausiai dar nepasirengusi tokioms permainoms.
Premjeras iš karto puolė raminti žmonių ir žadėjo, kad naujasis kodeksas įteisins labai geras sąlygas tiek darbdaviams, tiek darbuotojams, o kritikai esą tiesiog nėra į jį įsigilinę.
Iš tiesų labai sunkus uždavinys parengti abi darbo santykių šalis visiškai tenkinančias teisės normas, kitaip sakant, padaryti taip, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika.
Vis dėlto būtina siekti protingos pusiausvyros, nes dabartinis Darbo kodeksas gerokai paseno, neatitinka šiuolaikinių reikalavimų, trukdo pritraukti į Lietuvą daugiau investicijų ir stabdo verslo plėtrą. Ir tai – ne pavienių ekspertų nuomonė.
Darbo santykių reguliavimą Lietuvoje nepalankiai vertina Europos Komisija, ji niekuomet neužmerkia akių ir į socialinę saugą. Lietuva pagal šį kriterijų pasaulyje tėra 124 vietoje, smarkiai atsilieka nuo Latvijos ir Estijos, su kuriomis pirmiausia konkuruoja pritraukiant užsienio investicijas.
Visi lyg ir sutaria, jog seniai laikas tobulinti kodeksą. Bet kai kas įžvelgia pavojų, kad liberalizuojant darbo santykius gali būti susilpninta socialinė sauga, o tai sukeltų nemažos dalies visuomenės nepasitenkinimą ir dar sustiprintų paskatas emigruoti iš Lietuvos.
Regis, dabar dar būtų per anksti išsigąsti, kad siūlomos teisės normos gali pažeisti darbo santykių lankstumo ir socialinio saugumo pusiausvyrą. Projektą rengusių specialistų teigimu, kritikai neįsigilina į tai, kad vienus kodekse įtvirtintus socialinius saugiklius ketinama keisti kituose įstatymuose numatytomis garantijomis darbuotojams.
Pavyzdžiui, siūloma sutrumpinti įspėjimo apie atleidimą iš darbo terminą, o išeitinę išmoką suvienodinti ir sumažinti iki 1 mėnesio.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai smarkiai siaurina darbuotojų socialines garantijas, tačiau šiuos praradimus planuojama atsverti Užimtumo rėmimo ir kitais įstatymais numatoma parama darbo netekusiems žmonėms.
Mokslininkai taip pat siūlo atsisakyti kai kurių dabar įtvirtintų darbuotojų atleidimo apribojimų, bet kartu jų socialinio saugumo garantijas numatyta perkelti į nacionalines kolektyvines sutartis.
Numatoma ir kitokių saugiklių. Lengviau atleisti darbuotojus būtų leidžiama tik pusantro karto didesnes algas nei šalies atlyginimų vidurkis mokančioms, profesines sąjungas turinčioms ir nebaustoms už nelegalų darbą įmonėms.
Taigi žadama, kad darbuotojų interesai nebus pažeisti, o darbdaviai galės lengviau ir patogesnėmis sąlygomis priimti dirbti naujus žmones net ir laikinai, pavyzdžiui, studentus vasarą.
Patogesnis turėtų tapti ir darbo laiko reguliavimas. Rekomenduojama atsisakyti darbo dienos laiko ribojimo, išsaugant 40 valandų per savaitę darbo normą.
Lankstesnis darbo grafikas galėtų būti visai patogus ir darbuotojams, jei, kaip bijo profesinės sąjungos, tai nemažintų jų uždarbio, darbdaviams išsisukant nuo mokėjimo už viršvalandžius. Bet tai irgi gali būti aptarta kolektyvinėse sutartyse.
Labai svarbus žingsnis didinant Lietuvos investicinį patrauklumą galėtų būti ir sumanymas pamažu mažinti darbdavių mokamą darbuotojų socialinę įmoką, kartu pertvarkant pensijų sistemą.
Baiminamasi, kad net iš pradžių ir tik vienu darbuotojo atlyginimo procentu sumažinta įmoka didintų „Sodros“ deficitą. Bet tikimasi, kad galimi praradimai būtų kompensuojami iš kitų šaltinių, nes tai skatintų darbdavius kelti darbuotojams algas, padėtų kovoti su vis dar didžiule šešėline ekonomika.
Suprantama, keičiant Darbo kodeksą sunkiausia suderinti įvairių socialinių grupių interesus. Akivaizdu, kad Trišalėje taryboje vyks įtempti ginčai, o Seime – arši politinė kova.
Tačiau jeigu pavyktų susitarti dėl kompromisų, o visuomenė būtų įtikinta, kad paklodė nėra tempiama darbdavių naudai, tai būtų didžiulis valstybės laimėjimas.
Lankstesni darbo santykiai neabejotinai didintų šalies konkurencingumą, o tik einant šiuo keliu galima tikėtis, kad žmonių gyvenimas gerės.