Prabėgus šešiems mėnesiams po šaldymo operacijos, vėl turėsiu gultis į Šiaurės Vakarų universiteto ligoninę. Jeigu tie 10 proc. ligos yra pristabdyta, tai, kaip žmonės sako, galėsiu gyventi ir su tuo. Bet jeigu liga, ką medikai matė paskutinį kartą, plečiasi, tai nežinau, kas jie su manimi darys“, – sakė V.Adamkus.
Šypsodamasi jis taria, kad pasikalba su Dievu, ir sako, kad dar būtinai jis duotų porą metų pagyventi, nes dar yra daug nebaigtų darbų.
„Svarbu, kad pratęstų gyvenimą. Stengiuosi normaliai gyventi, vaikščiodamas nedejuoju, jog esu ligonis. Kiti, kai išgirsta apie šią ligą, tai netenka žado, jog jau viskas baigta, vaikšto ir skaičiuoja, kiek liko gyventi.
Aš priešingai: pasakiau, kad kovosiu iki paskutinio. Namie nevaikštau nuo lango iki lango ir nesuku sau galvos, ką veikti. Įsipareigojimų turiu daug ir įvairiausių. Esu patenkintas tuo, ką darau. Kiekvieną dieną atvažiuoju į darbą, nuolat kasdien gaunu po 10–15 laiškų su įvairiausiais kvietimais iš įvairiausių Lietuvos kampelių. Daug ko tenka atsiprašyti, kad fiziniai neįmanoma visur suspėti“, – sakė V.Adamkus, kuris dabar gavo ir du pakvietimus į tarptautinius renginius Europoje.
Prezidentas prasitarė, kad daugumą kelionių į užsienį, gyvenimą viešbučiuose jis apmoka savo pinigais.
V.Adamkus džiaugiasi ir gera ponios Almos sveikata, jos patvarumu. Nors ant jos veido prezidentas ir mato tą įtampą, bet ji viską karžygiškai, didvyriškai atlaiko.
– Kaip ištvėrėte Kovo 11-osios renginių maratoną?
– Ištvėriau ir tai parodo, kad aš sveikas. Per tas dvi dienas krūvis buvo didžiulis, diena prasidėdavo septintą valandą ryto ir baigdavosi 11 val. vakare. Į namus grįždavau, jau vilkdamas kojas, jaučiau fizinį nuovargį. Tačiau išsimiegodavau ir kitą dieną nuovargio lyg nebūta.
– O kaip baseinas?
– Čia tai – mano problema. Aš su gydytojais negaliu sutarti. Penktadienį Santariškėse mane gydytojai dar kartą tikrins. Jie pažadėjo: jeigu viskas gerai, nuo pirmadienio mane leis plaukioti. Baseino labai pasiilgau, jo mano gyvenime trūksta. Kai rytais jame valandą praleidžiu – visai kitas žmogus jaučiuosi. Tikiuosi, kad iš gydytojų gausiu žalią šviesą.
Manę vieno niekur nepaleidžia, būna apsauga, vienas apsaugininkas važiuoja su manimi. Tačiau jis neina į baseino vidų. Jeigu gydytojai leis plaukioti, to apsauginio, kuris priskirtas tai dienai, prašysiu, jog jis būtų baseine. Jeigu jis pamatytų, jog mane apleidžia jėgos, bent jau pirmą dieną po tokios ilgos pertraukos pasaugotų mane. Jeigu ko, jam sakysiu: šok į vandenį ir mane ištrauk.
– O dviratis, kai orai atšils?
– Galvoje planuoju, kad taip – minsiu dviračio pedalus. Tačiau pažiūrėsiu, kokios bus mano fizinės jėgos.