Galima sakyti, nė viena politinė jėga negali trykšti džiaugsmu žvelgdama ne tik į šių rinkimų, bet ir į pernykštės kovos dėl Europos Parlamento kėdžių rezultatus, taip pat laukdama kitų metų Seimo rinkimų.
Pavyzdžiui, konservatorių, nors formaliai užėmusių antrąją vietą savivaldos rinkimuose, padėtis nepavydėtina.
Visos šalies mastu jie ne tik nesulaukė naujų rinkėjų, bet ir skaudžiai pralaimėjo didmiesčiuose – Kaune ir Vilniuje.
Padėties rimtumą pagaliau pripažino ir pats dešiniųjų vedlys A.Kubilius – jis paskelbė, kad nekovos naujo partijos pirmininko rinkimuose.
Tačiau patyręs politikas postą atlaisvino ne šiaip sau – pasiūlė į jį pasodinti patriarcho V.Landsbergio anūką europarlamentarą G.Landsbergį.
Regis, A.Kubilius taip nusprendė pergudrauti šį kartą kovingai nusiteikusią opoziciją, vėl susitelkusią apie partijos vicepirmininkę I.Degutienę.
Jei ekspremjeras būtų likęs trasoje iki galo, padėtis partijoje galėjo tapti nevaldoma, be to, buvo didelė tikimybė, kad jis pralaimės rinkimus.
Taigi mėginimas į priekį išstumti politinės patirties ir svorio neturintį G.Landsbergį greičiausiai yra ne tik bandymas išvengti pralaimėjimo rinkimuose, bet ir siekis likti prie partijos vairo, „jaunystės“ ir „permainų“ korta mėginant privilioti naujų rinkėjų, taip pat palenkti dalį partijos narių.
Būtent taip A.Kubiliaus žingsnį įvertino I.Degutienės šalininkai – jiems toks triukas kaip akibrokštas partijos senbuviams, pasityčiojimas iš liaupsinamos „vidinės demokratijos“. Negana to, įžvelgtas pavojus visai partijai prieš Seimo rinkimus.
Nieko keista, kad konservatorių gretose kova nė kiek neatlėgo ir greičiausiai dar aštrės.
Tokios aistros verda antrąją vietą rinkimuose laimėjusioje partijoje, bet dar didesnis laužas užsiplieskė po valdančiosios Darbo partijos stogu.
Apie savo pasitraukimą paskelbusi partijos ir Seimo pirmininkė L.Graužinienė į jokį įpėdinį pirštu nebakstelėjo.
Šiai politikei, atitrūkusiai nuo partijos, pliekiamai kitų „darbiečių“ ir jų dvasinio lyderio V.Uspaskicho, atrodo, labiausiai rūpi ramiai baigti kadenciją Seimo vadovo kėdėje.
Žinoma, gali būti, kad V.Uspaskichas išvers ją ir iš pastarojo posto.
Tačiau į L.Graužinienės gynybą jau stojo net Prezidentūra, kuriai prie D.Grybauskaitės prisišliejusi „darbietė“ pastaruoju metu tapo naudinga figūra Seimo šachmatų lentoje.
Lemiama kova dėl partijos vairo turėtų vykti tarp V.Uspaskichui lojalių partijos narių ir aplink naują Seimo frakcijos vadovą K.Daukšį susitelkusių maištininkų.
Ar saviškį iškels kuris nors iš šių sparnų, ar jie susitars dėl kokio nors kompromiso? Bet kokiu atveju pavojus šiai partijai išnykti iš politinio peizažo niekur nedings.
Dar didesnė grėsmė sulaukti tokio likimo iškilusi kitai valdančiajai jėgai „tvarkiečiams“, kurie per šiuos rinkimus krito bene dar skaudžiau nei „darbiečiai“.
Tačiau „tvarkiečių“ nepakeičiamas vedlys R.Paksas kol kas nesitraukia. O kodėl turėtų? Ir kas pakeistų pašalintą prezidentą po to, kai jis ką tik apsivalė nuo didžiųjų maištininkų tėvo ir sūnaus Mazuronių?
Tiesa, nepajudinamas lyderis dar nereiškia, kad ir partijoje stabilu. Štai šią savaitę trenkė žinia, kad „tvarkiečių“ prezidiumas oficialiai svarstys, ar partijai nepasitraukti iš valdančiosios koalicijos. Tai pasiūlė ne kas kitas, o partijos pirmininko pirmasis pavaduotojas K.Komskis.
Tačiau posėdyje apie tai nekalbėta nė žodžio, o R.Paksas, pastatydamas į kvailą padėtį ne tik K.Komskį, bet ir visą partiją, paskelbė, kad kalbos apie skyrybas su valdančiaisiais tebuvo nesusipratimas.
Kaip pavadinti šią istoriją? Nevykusiu mėginimu pašantažuoti koalicijos partnerius socialdemokratus prieš balsavimą Seime dėl galimos korupcijos byloje įtariamo buvusio „tvarkiečių“ iždininko R.Ručio neliečiamybės? Netvarkos ar naujų rietenų partijos viršūnėse išraiška?
Visų vidaus partinių rietenų fone šią savaitę lyg ir nublanko kiti svarbūs reikalai, svarstyti Seimo rūmuose ar kitose politinėse arenose.
Pavyzdžiui, prezidentė pateikė įstatymų pataisas, numatančias, kad rinkėjas savivaldos rinkimuose gali balsuoti tik toje savivaldybėje, kurioje savo gyvenamąją vietą nurodė likus ne mažiau kaip 90 dienų iki rinkimų.
Taip tikimasi apsisaugoti nuo masinės rinkėjų migracijos po savivaldybes prieš artėjančius rinkimus galimai kai kurių kandidatų naudai.
Tačiau kas sukčiams trukdys pasirengti anksčiau, nors, žinoma, jiems bus sunkiau? Ir ar tikrai ši problema pagrindinė? Tarkime, kaip dėl šešėlinių pinigų plūdimo į rinkimus per fizinius asmenis?
Galima spėti, jog D.Grybauskaitė tiesiog paskubėjo pataisomis parodyti, kad ji vėl pirmoji rūpinasi svarbiausiais dalykais.
Kad ir kaip būtų, prezidentės pataisos Seime greičiausiai bus priimtos be nepatogių klausimų ar net be jokių svarstymų, kaip užvakar nutiko su šauktinių grąžinimą numatančiais įstatymais.
Beje, būtent dėl šio Seimo žingsnio, o ne dėl rinkimų Lietuva šiomis dienomis sulaukė itin didelio užsienio žiniasklaidos dėmesio. Jo tikriausiai netrūks ir rudenį, kai šie įstatymai bus įgyvendinami.
Tuomet pamatysime, ar tas patriotinis ryžtas, kuriuo dabar spinduliuoja ir tautos išrinktieji, ir dauguma paprastų mirtingųjų, buvo nuoširdus.
Apžvalgininkas