Tą akimirką sumojau, kad trūks plyš turiu pakviesti R.Šimašių į svečius.
Ne todėl, kad užsimaniau merui parodyti savo kulinarinius sugebėjimus ir pavaišinti sicilietišku baklažanų troškiniu su alyvuogėmis.
Neviliojo ir galimybė diskutuoti apie Vilniaus skolų stabilizavimą ar jo pirmtako A.Zuoko oro linijų likimą.
Tą rytą, kai R.Šimašius burkavo su D.Grybauskaite, pasijutau menkas, bejėgis, pažemintas ir nuskriaustasis. Todėl nevalingai panorau, kad taip pasijustų ir R.Šimašius.
Įsisvajojau. Naujasis Vilniaus meras atrieda į Antakalnį, į P.Vileišio gatvę. Pusvalandį, valandą, dvi valandas suka ratus siaurutėmis gatvelėmis, iš abiejų pusių apstatytomis automobiliais.
Staiga aptinka tarpelį tarp dviejų golfukų, bet supranta, kad palikti automobilį ant išmaltos vejos neleidžia nei Kelių eismo taisyklės, nei gamtos sergėtojo sąžinė, nei galų gale pareigos. Ir jis vėl suka tuos pragaro ratus. Troškinys ir nepradėtos diskusijos aušta, kol meras iš nevilties spjauna į principus.
R.Šimašius nardina šaukštą į troškinį, o mano gerasis kaimynas, kuriam metų tiek, kiek dabar būtų P.Cvirkai, tuo metu skambina į policiją. Meras, pasisotinęs sicilietiško troškinio su karštomis diskusijomis, atsisveikina.
Aš jau įtariu, kad nuėjęs prie automobilio R.Šimašius ras už valytuvo užkištą raudoną lapelį, reikalaujantį sumokėti baudą nuo 28 iki 86 eurų. Ir esu įsitikinęs, kad daugiau niekada jo nesulauksiu svečiuose.
Vienas kas vakarą suksiu pragaro ratus ir labai neramiai miegosiu.
Mat jei kas rytą rasiu raudoną lapelį, turėsiu rimtai ruoštis asmeniniam bankrotui.