Pamatinės ES vertybės yra aiškios – Bendrijoje galioja laisvas žmonių, kapitalo ir prekių judėjimas, kuriam statyti dirbtinių kliūčių nevalia. Tačiau net ir tokiomis sąlygomis yra nemažai galimybių imtis sveiko protekcionizmo – tiesiogiai ar netiesiogiai ginti savo gamintojus.
Reikia tik sveiko proto ir politinės valios. Ir, žinoma, kad nekamuotų nuo sovietmečio paveldėtas sindromas „o ką pasakys ten, viršuje?“
Pastaruoju metu du šūvius paleido Žemės ūkio ministerija. Vieną nelabai taikliai. Užmojis išsiaiškinti tikruosius pieno tiekėjų, perdirbėjų ir pardavėjų santykius yra sveikintinas. Tačiau viena jo dalis – taikyti pieno produktams ne didesnį nei 10 proc. antkainį – su laisvosios rinkos idėjomis niekaip nesuderinama.
Nereikia būti proto bokštu, kad suvoktum, ką apie tai pasakys Briuselis. Jei toks įstatymas būtų priimtas, reakcija tikrai būtų neigiama.
Galima žvilgtelėti kad ir į Venesuelą, kurios valdžiai pradėjus reguliuoti kainas gamintojai išsproginėjo, o parduotuvių lentynos ištuštėjo.
Užtat kitas tos pačios Žemės ūkio ministerijos šūvis gali pataikyti tiesiai į dešimtuką. Tai pradėta akcija „Augink savo kraštą“, kurios metu pristatomi Lietuvos ūkininkų gaminiai ir vartotojai skatinami rinktis būtent juos. Tai ypač reikalinga Rusijai paskelbus embargą ir smarkiai sumažėjus žemės ūkio produkcijos eksportui.
Svarstymų, ar ES kreivai nepažiūrės į tokią iniciatyvą, irgi būta. Bet pavojus galėtų kilti nebent tuo atveju, jei būtų pasirinktas tiesmukas keliolikos metų senumo šūkis „Rinkis prekę lietuvišką“.
Tačiau užteko pasitelkti šiek tiek fantazijos, ir rezultatas kuo puikiausias. Maža to, ant plakatų, kviečiančių auginti savo kraštą, puikuojasi ir ES Kaimo plėtros fondo ženklas. Vadinasi, ir vilkas sotus, ir avis sveika.
Netyla ginčai ir dėl prekybos mediena. Lietuvos perdirbimo įmonės visiškai pagrįstai piktinasi negalinčios įsigyti jos pakankamai, nes visą grietinėlę nugriebia perpardavėjai, gabenantys medieną ne tik į kaimynines valstybes, bet net į tolimąją Kiniją.
Siūloma taisyti Miškų įstatymą, o jame numatyti, kad pirmumo teisę įsigyti žaliavos turėtų medieną perdirbančios ir iš jos produkciją mūsų šalyje gaminančios bendrovės. Pataisų priešininkai jau svaidosi žaibais, neva tokia tvarka gali prieštarauti ES nustatytoms žaidimo taisyklėms.
Briuseliui gali ir nepatikti, jei įstatyme bus numatytos imperatyvios ir tiesmukos nuostatos. Bet juk tuos teisės aktus galima nusirašyti ir, pavyzdžiui, iš Lenkijos, Estijos ar Latvijos: šiose ES priklausančiose valstybėse ribojamas apvaliosios medienos eksportas, nes vietos pramonei sudarytos sąlygos ją įsigyti pirmiausia.
Kol kas niekas negirdėjo, kad Briuselis dėl to grasintų Rygai ar Varšuvai. Vadinasi, tokią tvarką įmanoma įvesti ir pas mus. Ko gero, tai būtų svarbu, nes medienos pramonės sektoriuje veikia daugiau kaip tūkstantis įmonių, įdarbinusių apie 40 tūkst. žmonių. Jų metų apyvarta artėja prie pusantro milijardo eurų, o vien valstybės biudžetas mokesčių pavidalu gauna apie 232 mln. eurų.
Siūlymų suteikti pirmenybę savoms bendrovėms skambėjo ir anksčiau, tačiau į juos niekas neatsižvelgė. Dėl to kai kurios įmonės paprasčiausiai atsisakė investicijų Lietuvoje ir įsikūrė, tarkime, Baltarusijoje.
Augant politinei įtampai daug valstybių vis didesnes sumas skiria krašto apsaugai. Lietuva – ne išimtis. Numatyta netgi įsigyti šarvuočių už 300 mln. eurų. Pas mus tokios technikos niekas negamina, vadinasi, mokesčių mokėtojų sunešti pinigai iškeliaus į užsienį? Greičiausiai, nors bent dalį jų tikrai galima palikti ir mūsų šalyje.
Antai Lietuvos gynybos ir saugumo pramonės asociacijos vadovas, atsargos pulkininkas V.Malinionis iškėlė puikią idėją: pasirodo, su krašto apsauga susijusiems projektams galima taikyti vadinamąjį kompensavimo mechanizmą, kuris draudžiamas kituose sektoriuose. Kaip pavyzdys buvo pateikta Olandija: tenykštis parlamentas nepalaimina nė vieno didesnės apimties gynybos projekto, jei bent penktadalis lėšų nelieka valstybėje.
Europos Sąjunga dėl to netaiko olandams jokių sankcijų. Kodėl nepasekus tuo pačiu keliu ir Lietuvai? Juk turime apsčiai įmonių, kurios šarvuočių negamina ir negamins, tačiau galėtų sėkmingai juos remontuoti ar prižiūrėti.
Ką jau kalbėti apie daugelio pasaulio valstybių pareigūnams aprangą tiekiančius Lietuvos tekstilininkus, kurie mūsiškes ginkluotąsias pajėgas įstengtų aprengti nuo galvos iki kojų. O mūsų šalyje likę pinigai pavirstų atlyginimais, kurie skatintų vartojimą ir ekonomikos augimą.
Kad ir kaip būtų, iš tiesų Briuselio baubas slepiasi ne Belgijos sostinėje, o kai kurių į valdžią prasimušusių prisitaikėlių galvoje. Jiems kur kas paprasčiau nedaryti nieko arba elgtis pagal iš aukščiau nuleistas instrukcijas nei pasukti galvą, kaip pagelbėti vietos verslui.