Kita vertus, jeigu užmiršote, dar kartą primenu, būtent toks šūkis mūsuose labai greitai tapo išplėtoto pasišaipymo ir sarkazmo taikiniu, ypač kai po valstybės kontrolės patikrinimo išaiškėjo, jog, pareikalavusi milžiniškų lėšų, vyriausybės iniciuota Lietuvos kaip drąsios šalies įvaizdžio strategija nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų.
Tačiau galbūt šis faktas šalia kitų galimų nuorodų liudija kaip tik tai, kad esame labai savikritiška šalis su žmonėmis nebijančiais pasišaipyti iš savęs, užduodančiais sveikos saviironijos pavyzdį visiems besidomintiems.
Štai Aristotelis nurodo net penkias drąsos rūšis, savo ruožtu humoras, regis taip pat yra vienaip ar kitaip klasifikuojamas, pavyzdžiui yra minimi subtilus angliškas, rafinuotas žydų, grubusis rusų, pagal žanrą – juodasis ar baltasis, dar – sveikasis humoras, nes sakoma, kad tam tikra dozė humoro yra sveika žmogui visokeriopa to žodžio reikšme.
Kaip nesunku yra pastebėti, žydai mėgsta pasakoti anekdotus apie save, o ypač tuos, kurie leidžia hiperbolizuoti geriausius tautos bruožus. Rusai savo ruožtu nepraleidžia progos, net ir juokaudami, viešai išstatyti savo žaizdas, o lietuviai, kaip atrodo, visų pirma yra linkę pasijuokti iš vadinamojo elito. Kartais išties atrodo, kad lietuviškojo elito, kaip šis žodis dažniausiai suprantamas šiandien, vienu iš skiriamųjų bruožų yra absoliutus humoro jausmo trūkumas.
Na, bent šių eilučių autorius niekaip kitaip negali paaiškinti fakto – kodėl lietuviška popso dainavimo maniera yra taip neatskiriamai susijusi su garsų filtravimu pro nosį ir menkai stilizuotu stenėjimu, išties primenančiu vidurių užkietėjimo vargus, iš kurių normalių refleksų žmogus paprastai vaduojasi atsitvėręs nuo visuomenės, menkai trokšdama pašalinių dėmesio. Jeigu tokia scenos žvaigždė sugebėtų pamatyti save iš išorės – tikriausiai pradėtų ieškoti kitų saviraiškos būdų, stenėjimą palikdama tualetinei saviveiklai.
Lietuviško elito ironijos ir sviironijos sugebėjimus liudija berods tik garsioji V.Landsbergio šypsenėlė, kuri bėgant laikui išsitrynė, visiškai atsiklijavo, atvipus lūpai. Kita vertus, tai buvo toks retas dalykas taip seniai, kad galima sakyti, jog tai – neteisybė.
Taigi beveik savaime peršasi išvada, kad lietuviško humoro, jeigu tokį tipą būtų galima išskirti, šaknys yra valstietiškos, su prigimtine maniera į ponus žiūrėti iš padilbų. Todėl dažniausiai mūsuose pajuokos susilaukia pasipūtimas, valdžios žmonių arogancija, nepamatuota pompastika, taigi visa tai, kas yra kažkaip išpūsta, neskoningai užkelta, dirbtina perspausta, užpudrinta, nenatūralu.
Toks liaudiškasis atpažinimo instinktas neretai leidžia išminuoti falšą dar anksčiau nei tai įgalina padaryti analitikų pastabos. Dėl to nereikėtų labai smerkti tų žmonių iš liaudies, kurie juokaudami kartas nuo karto prisimena antrą galą. Juokiamasi čia ne iš to antrojo galo, o iš truputėlį kitokios estetinės orientacijos bendrapiliečių, kurie prisilaiko nuomonės, kad antrasis galas vis tik yra kažkoks žmogaus defektas.
Lietuvos politinės partijos privalėtų atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje, be visa ko kito, rinkimuose svarbią vietą užima, išdrįskime taip pasakyti, ironiškasis balsavimas, kurio kaip reiškinio nereikėtų mechaniškai suvesti tik į vadinamųjų protesto balsų grafą; ironiškasis balsavimas čia reiškiasi išpažįstant karnavalo atmosferą, žaidimo dėlei bandant sukeisti viršų su apačia.
Tokio karnavalinio balsavimo faktorius, kaip atrodo, didesne ar mažesne dalimi anksčiau lėmė V.Uspaskicho sėkmę rinkimuose, o kaip bus toliau – pamatysime.
Kažkada lietuviai Balandžio 1-osios proga, apgavę savo artimą, sakydavo tokį ritualinį užkeikimą: Aprylius apgavo Kirvuką. Posakio esmė maždaug tokia: prasidėjusio pavasario žemės kirminas apgavo ir tokiu būdu išjuokė griausmavaldį Perkūną.
