Kaip reforma buvo vykdoma, kokia jos esmė? Apie tai diskusijoje Krašto apsaugos ministerijoje (KAM) kalbėjo reformą atidžiai sekęs atsargos majoras Daivis Petraitis.
Majoras pristatė studiją, skirtą 2014–2015 m. metinei Lietuvos strateginei apžvalgai. Studijos pavadinimas – „Naujasis karinis Rusijos veidas“.
Rusijos gynybos ministerija karinę reformą pradėjo 2008 metais. Pasirengimas jai truko nuo 2003-iųjų. Vakarų ekspertai manė, kad planuota pertvarka, kaip ir dauguma projektų Rusijoje, žlugs. Tačiau į karybą rusai žiūri rimtai. Rusijos karinė reforma tęsiasi iki šiandien ir tai dar ne pabaiga.
Tikslas – gebėti kariauti 2,5 karo
„Rusijos karinis veidas atrodo labai neblogai. Pats svarbiausias dalykas yra tai, kad rusų vykdoma reforma yra ne paprasta pigi reforma, kokios būdavo anksčiau. Ir pagrindinė šios reformos dalis yra baigta“, – sakė D.Petraitis.
Majoras savo parengtoje studijoje remiasi tik atvirais pirminiais Rusijos šaltiniais. Pristatydamas parengtą studiją jis pabrėžė, kad išspausdinta versija nėra naujausia. „Pristatysiu informaciją, kuri surinkta iki vakar dienos“, – sakė D.Petraitis.
Anot jo, Rusijos tikslas – sukurti tokią kariuomenę, kuri galėtų kariauti iš karto ir turi gebėti kariauti du su puse bet kokio tipo karo.
„Dešimt metų jie įnirtingai slėpdami tą bandė įgyvendinti. Aš manau, kad prieš kelias savaites įvykusios pratybos buvo paskutinis patikrinimas, ar tai jie sugebėjo pasiekti. Ir manau, kad jiems pavyko“, – sakė majoras D.Petraitis.
Jo teigimu, Krymo „žalieji žmogeliukai“ neabejotinai yra Rusijos karinės reformos produktas – tai buvo privačių karinių kompanijų žmonės.
D.Petraičio teigimu, operacinių pajėgų kūrimas beveik baigtas. Tiek branduolinės, tiek greitojo reagavimo pajėgos sukurtos.
Jų gebėjimas veikti patikrintas mokymuose ir treniruotėse. Majoras pabrėžia, kad, kitaip nei kitose šalyse, ši reforma apima visą valstybę. Be to, nieko keista, kad rusams trūksta fantazijos – reformos modelį Rusija pasiskolino iš Jungtinių Amerikos Valstijų.
Sukūrė svarbų centrą
Reforma pradėta vykdyti nuo svarbaus buvusio Rusijos gynybos ministro Anatolijaus Serdiukovo žingsnio. Kalbant paprastai, jis sulaužė sovietinės kariuomenės stuburą. Jo komandos užduotis – sugriauti senąją sistemą, sukurti naujos sistemos pagrindus ir perginkluoti kariuomanę. Kita vertus, kai kurie ekspertai mano, kad A.Serdiukovui nepavyko sunaikinti buvusios supuvusios sistemos.
Jį pakeitęs ministras Sergejus Šoigu turėjo jau kitus tikslus. Iš pradžių S.Šoigu, vieną dieną pabuvęs civiliu, ministerijoje atliko valymą. Ten nebeliko nė vieno civilio – visa ministerija buvo įvilkta į uniformą. Majoras pastebėjo, kad vakariečiai ne iš karto supranta, kur čia kabliukas. O kas čia tokio?
Reikėtų įsivaizduoti tokį scenarijų: jeigu nedelsiant reikėtų pradėti karinius veiksmus konkrečiu metu tam tikroje vietoje ir žaibiškai, civilis ministras galėtų paprieštarauti. Tad laikas „x“ būtų praleistas. Todėl S.Šoigu tikslas uniformomis apvilkti visą ministeriją buvo įgyvendintas.
Viena svarbiausių sričių, kurioje vyksta intensyvi pertvarka, yra karinis administravimas ir valdymas. Atsirado Jungtinės strateginės vadovybės (JSV), atsakingos už konkrečias sritis. Operacinių pajėgų administravimas, vadovavimas ir jų valdymas perduoti JSV. Vyriausieji pajėgų štabai ir valdymo struktūros panaikintos – pavyzdžiui, perkeltas Karinių jūrų pajėgų valdymo centras, reorganizuotas Generalinio štabo valdymas.
„Misijinės strateginės vadovybės jau veikia. Yra dvi, trečioji bus baigta kurti 2016 m.“, – sakė D.Petraitis.
Dar vienas ir labai svarbus tikslas – sukurti Nacionalinį valstybės gynybos koordinavimo centrą (NVGKC). Praktiškai tai yra JAV Pentagono (centrinė Gynybos departamento būstinė) atitikmuo. Šis centras jungia visus valdymo centrus.
Be pagrindinio valdymo punkto ir aptarnaujančių padalinių, centro branduolį sudaro trys dalys. Jos pavadintos celėmis. Svarbiausi – aukščiausios politinės vadovybės dalis, kuri užtikrina šalies prezidento ir saugumo tarybos darbą ir sprendimų perdavimą. Antroji koordinuoja visų karinių pajėgų, tarp jų ir branduolinių, veiksmus. Trečioji – gynybos veiksmų – kasdien koordinuoja kitų valstybės institucijų veiksmus.
Šio centro rusišku analogu galima vadinti Antrojo pasaulinio karo metu Josifo Stalino sukurtą struktūrą STAVKĄ, kuri valdė visus.
Tai pagrindinis valstybės politinės vadovybės įrankis, skirtas valdyti visą su šalies gynyba susijusių institucijų veiklą taikos ir karo metu. D.Petraitis teigia, kad šiam centrui būtų pavaldžios apie 50 institucijų.
„Rusai sukūrė struktūrą, kuri būtų naudojama karo metu. Pagrindinė užduotis – užtikrinti valstybės gebą koordinuoti du su pusę karo vienu metu. Kai centras pradėjo dirbti, reikėjo atlikti testą – ar jis sugeba tai padaryti.
Kur buvo dingęs V.Putinas?
Neseniai visi spėliojome, kur dingo Rusijos vadovas Vladimiras Putinas. Aš manau, kad visą savaitę buvo sprendžiamas strateginio lygmens klausimas: ar rizikuoti tikrinti centro veiklą dabar?“ – sakė D.Petraitis.
Jis mano, kad vykusios pratybos ir buvo sprendimas tikrinti NVGKC veiklą. „Manau, kad tai buvo rizikinga. Nes iš tiesų atsakymo nebuvo“, – sakė D.Petraitis. Pratybos vyko kovo 17–21 dienomis. Tada įvykdyta ir strateginė trijų karinių konfliktų vienu metu treniruotė.
„Tai nebuvo viso masto treniruotė, bet patikrino. Ir matėsi, kad tiek V.Putinas, tiek karinė vadovybė yra patenkinti tuo, ką jiems pavyko pasiekti“, – sakė D.Petraitis.
Pertvarkytos rusų kariuomenės tikslas tikrame kare – gynybinių pajėgų sunaikinimas ir politinio režimo pakeitimas prorusišku. Majoro teigimu, valstybės pavadinimas, simboliai gali nesikeisti. Keičiamas tik politinis režimas.
Kaip tai vyksta? Pirma tokio karo stadija – reguliarios pajėgos tiesiogiai neveikia. Tikslas pasiekiamas pasitelkiant privačias karines kompanijas (PKK) ir slaptąsias tarnybas (ST). Privačias kompanijas matėme Kryme – „žaliuosius žmogeliukus“.
Antroje stadijoje dalyvauja dalis reguliariųjų pajėgų (specialiųjų operacijų pajėgos SOP). Šioje stadijoje tikslas pasiekiamas padedant slaptosioms tarnyboms, privačioms karinėms kompanijoms ir SOP.
Trečioje stadijoje dalyvauja visos reguliariosios pajėgos. Tikslas pasiekiamas jau išvardytomis, reguliariosiomis greitojo reagavimo, linijinėmis ir, jeigu reikia – branduolinėmis pajėgomis.
Kaip vyksta perginklavimas?
D.Petraitis teigia, kad keičiant organizacijų struktūras tuo pačiu metu perginkluojamos ir pajėgos. Tai vyksta dviem etapais.
2010–2015 m. laikotarpiu vyko pirmasis etapas. Jis orientuotas į kaip įmanoma greitesnį reformuotų pajėgų pajėgumo didinimą. Imtasi masinio ginkluotės atnaujinimo, kuris atliekamas pasirenkat vieną ar du ginkluotės tipus, ją modernizuojant ir tiekiant daliniams. Tankai T-72, šarvuotos kovos mašinos BTR, BMP, artilerijos sistemos, lėktuvai MIG, SU ir kita karinė technika modernizuoti aukštesniu lygiu.
Pavyzdžiui, modernizuotas sovietinis tankas T-72 prilygsta naujesniam trečios kartos rusiškam tankui T-90A. Šis sprendimas leido gerokai pigiau ir greičiau aprūpinti pajėgas reikiama ginkluote. Modernizuotų T-72, tiekiamų pajėgoms nuo 2012 m., skaičius siekia iki 300 tūkst. kasmet. Bet modernizacijos etapas baigsis po kelerių metų. '
2016 m. bus pereita prie visiškai naujos ginkluotės. Vienas pagrindinių naujos ginkluotės kūrimo principų bus unifikacija – tų pačių platformų naudojimas skirtingoms kovinėms mašinoms kurti.
Ar pasiseks visus šiuos planus įgyvendinti, priklausys nuo to, kaip Rusijai seksis kurti naujos kartos modelius. Panašu, kad tai nevyksta sklandžiai. Kaip savo studijoje pabrėžia D.Petraitis, bandant penktosios kartos naikintuvą T-50 vis kyla problemų. O naujo tanko „Armata“ prototipas, turėjęs pasirodyti dar 2013 m., šiais – jau įtrauktas į ginkluotę.