O gal tai yra savotiškas liudijimas prieš Šv. Velykas, kai net atsitiktiniai ženklai įgauna simbolinę reikšmę, to virsmo, kad veidrodinės simetrijos priešingoje pusėje išaugo kiauliasnukių populiacija tarp žmonių, taip pat priminimas fakto, jog kartais aukštuose valdžios rūmuose svarbių sprendimų priėmimą lemia tikri avigalviai, a?
Kiaulianukiais šiandien pirmiausiai yra vadintinos kriminalinės padugnės, ardančios Ukrainos valstybę iš vidaus, visa ta žmogžudžių, prievartautojų, vagių šutvė, vykdanti svetimos valstybės avinų valią, įkūrusi vadinamąsias kiauliasnukių „liaudies respublikas“.
Žmogus su avies galva – tai padaras, kuris grasina pasauliui atominiu karu, užsiima štai tokiu nešvankiu šantažu. Iš tiesų, jeigu dar visai neseniai termobranduolinis arsenalas buvo traktuojama kaip sulaikymo veiksnys, šiandien jau kažkas pratinasi ir drauge mus tarsi bando pripratinti prie minties, kad toks ginklas anksčiau ar vėliau gali būti realiai panaudotas. Visi suprantame tai, iš kur vėjas pučia: pasauliui grasina nušiurusio kailio, bet raumeninga Kremliaus avis.
Galvoju taip, kad šioje situacijoje visi ideologiniai, kultūriniai, nacionaliniai skirtumai praranda skiriančią reikšmę, taigi visi geros valios žmonės vieningu frontu privalo stoti prieš avinų bandą, mosuojančia atominiu vėzdu. Žinoma, sunkiausioji pareigos našta, užkertant kelią visuotinam susinaikinimui, čia tenka padoriesiems rusams, nesvarbu kokioje šalyje jie gyventų.
Neatmestina iš principo net tokia galimybė, kad pasaulį nuo katastrofos galėtų išgelbėti koks nors Ivanovas iš artimiausios V.Putino aplinkos, koks nors svitos žmogus, sugebėjęs pergalėti blogąją valią . Mūsų paradoksų epochoje gali atsitikti net taip, kad taika būtų gelbstima karinio perversmo būdu, nors, žinoma, tai nėra pati geriausia taikos įtvirtinimo priemonė ir niekam to specialiai nelinkime.
Tačiau paradoksų epochoje toks personažas, išgelbėję taiką, tarkime, generolas ar admirolas, galėtų būti nominuotas net Nobelio taikos premijai.
Kodėl apskritai yra kažkas, o ne greičiau – niekas, – tai klausimas, kuris nuo seno yra vadinamas kertiniu filosofijos klausimu. Tačiau šiandien Niekas žvėries veidu prisėlino taip arti, kad kiekvienas nevalingai tampame filosofu. Gal iš tiesų Būtis buvo tik nesupratimas (greičiau turėjo būti taip, kad nieko nebūtų), tačiau bet kokiu atveju – tai yra didingiausias nesusipratimas ar besitęsiančios malonės įvykis.
Kaip atrodo, didžiausias pavojus dabar iškyla dėl to, kad žmogaus moralinis išsivystymas pastebimai atsilieka nuo sparčių technikos pažangos tempų.
Dar daugiau, – žinant faktą, kad technologijos pradeda pavaduoti net kai kurias žmogaus sielos funkcijas (pavyzdžiui, atminties gebą), galima pranašauti, kad žmogaus siela technocentrinėje epochoje dar labiau nusus, sumenkės.
Galimas daiktas, tokia įvykių seka nėra neišvengiama būtinybė ar likimo dėsnis, tas pats žmogus savo vidinių resursų pagrindu gali žengti kokybinį savimonės žingsnį į priekį, tačiau šiandien atsivėrusį plyšį tarp technikos išsivystymo ir moralinės žmogaus parengties liudija išaugusios kiauliasnukių ir avigalvių gretos, jų veikla ar ne-veikla. Taigi prie avigalvių leiskite priskirti dar ir tuos, kurie labai lengvabūdiškai žiūri į susitelkusius pavojaus debesis, sakydami – nieko čia tokio.
Pastarosiomis savaitėmis iš Rusijos pro Ukrainos sieną plūsta sunkiosios ginkluotės vilkstinės, pergrupuojamos vadinamųjų separatistų karinės pajėgos ir, kaip yra spėjama, po stačiatikių Velykų prasidės naujos fazės Rusijos puolimas.
Kur visa tai nuves, – niekas negali pasakyti. Tikėjimas, kad Kristus prisikėlė, nėra lengvatikystė, o viltis ir meilė savo ruožtu mažai ką turi bendro su paviršutinišku optimizmu ir nužmogėjimo toleravimu.
