Ne kas kitas, o Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) specialus tinklalapis, viešinantis pagal įstatymus neprisipažinusius buvusius KGB agentus, neseniai paskelbė, kad tarp pastarųjų yra ir prezidentė D.Grybauskaitė.
Oficialiame tinklalapyje buvo pateikta tuomečio Leningrado universiteto studentės D.Grybauskaitės (slapyvardis – Magnolija) byla ir jos nuodėmės.
Apie tai, kad LGGRTC valdose dedasi tokie dalykai, centro vadovai sužinojo tiktai iš žurnalistų. Bet „byla“ dar kurį laiką puikavosi tinklalapyje, o tuo pat metu buvo viešai tvirtinama, kad tai įsilaužimas.
Prezidentūra šią istoriją pavadino eiline provokacija, o LGGRTC direktorė B.Burauskaitė – menkniekiu.
Žinoma, šiuo atveju galima sutikti, kad didžiulės žalos valstybei ar jos saugumui toks išpuolis nepadarė.
Vis dėlto kaip gali būti kiauras toks tinklalapis, kuriame skelbiama itin jautri medžiaga – buvusių KGB agentų duomenys? Ar negali būti tokios pat skylėtos ir svarbiausių valstybės institucijų duomenų bazės, kurias gali pažeisti piktavaliai?
Atsakingi pareigūnai suskato tvirtinti, kad nors minėtų institucijų bazės ir nėra visiškai neprieinamos, jos apsaugotos patikimai, kaip ir Vakarų valstybėse.
Tiesa, politikai, pastaruoju metu dažnai ir garsiai kalbantys apie Maskvos kėslus, nepraleido progos ir šįkart pasakyti, jog „D.Grybauskaitės bylos“ paviešinimas – dar vienas įrodymas, kad Lietuvos kibernetinė erdvė nepakankamai apsaugota nuo agresorių.
Šios savaitės pradžioje paskelbtose viešose karinės žvalgybos ir Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaitose kaip tik ir kalbama, kad vienas pagrindinių didžiosios mūsų kaimynės keliamų pavojų – ne tik dabar vykstantis informacinis karas, bet ir galima plataus masto Rusijos kibernetinė infrastruktūra.
Kas čia turima galvoje, VSD detaliau nepaaiškino, tarsi leisdamas suprasti, kad kalbama apie svarbių šalies ekonominių ir karinių sektorių išvedimą iš rikiuotės.
Bet politikų ir didžiosios visuomenės dalies akį labiausiai traukė ataskaitų punktai, kur buvo kalbama apie tiesioginės karinės Maskvos agresijos pavojų, demonstruojamos demaskuotų Rusijos ir Baltarusijos šnipų galvos.
Abi tarnybos atviros karinės Rusijos agresijos galimybę įvertino kaip mažą. Tai daug kam akivaizdu ir be žvalgų.
Tačiau čia pat paskelbta, jog Rusija gali naudoti paslėptas karines priemones siekdama diskredituoti NATO, kuris esą reikiamu greičiu nesusigaudytų, kaip į jas reaguoti.
Liko ne viena mįslė: kaip galėtų atrodyti tos priemonės, kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis Kremlius galėtų jų griebtis?
Ar tikrai vadinamieji žalieji žmogeliukai ir jų remiami kokie nors radikalūs riaušininkai sulauktų pakankamos tautinių mažumų, kurios visos skelbiamos potencialiais priešo taikiniais ir talkininkais, paramos?
Bent apytikslis Rusijos šnipinėjimo mastas irgi miglotas, nors sprendžiant iš VSD samprotavimų, kad trečdalis Rusijos ambasados Lietuvoje darbuotojų yra specialiųjų tarnybų žmonės, galima suprasti, jog grėsmė nemaža.
Nieko keista, kad po šių ataskaitų Lietuvai gresiančio Rusijos karinio smūgio tema į viešumą pasklido dar karštesne srove.
Užvakar buvo trimituojama apie neoficialias Vakarų žiniasklaidos žinias, jog Maskva pagrasino branduolinėmis atakomis, Lietuvos kariškiai vėl prapliupo pranašystėmis apie tai, kad Rusijos kariuomenė esą rengiasi dideliam karui Europoje, o pastaruoju metu suaktyvėjusi Valstybės gynimo taryba prabilo apie naują šalies ginkluotos gynybos koncepciją.
Tuo pat metu kiti mūsų politinės virtuvės procesai tekėjo daug ramesne vaga. Pavyzdžiui, savivaldybėse toliau buvo formuojamos naujos valdančiosios koalicijos.
Vilniuje rinkimus laimėjęs Liberalų sąjūdis prie aritmetinę daugumą tvirtai garantuojančių konservatorių ir socialdemokratų dar prisijungė nepartinių marginalų „Lietuvos sąrašo“ atstovus ir „tvarkiečius“.
Naujoji sostinės valdžia tuo patvirtino, kad bijo kadenciją baigiančio mero A.Zuoko revanšo ir stengiasi apsidrausti nuo vidaus svyravimų ar rietenų, kurių požymiai, tarkime, Vilniaus konservatorių stovykloje, ryškūs jau seniai.
Daugelyje kitų savivaldybių laimėtojai elgiasi panašiai. Štai Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ir Alytuje nugalėję nepartinių komitetų atstovai ir jų merai už valdžios borto paliko tik po vieną kitą aršiausią priešininką. Kaune ir Panevėžyje iš barščių išmesti ilgamečiai šių miestų valdovai konservatoriai.
Natūralu, jog pirmą kartą tiesiogiai išrinkti merai stengiasi apsidrausti, kad neprarastų tarybos paramos, nes tai reikštų chaosą savivaldybėse.
Tokia padėtis, regis, klostosi buvusioje ilgamečių „darbiečių" tvirtovėje Kėdainiuose. Čia ramaus gyvenimo nežadama Lietuvos laisvės sąjungos merui S.Grinkevičiui, nes iš valdančiųjų išstumtus „darbiečius“ palaiko jų partneriai nacionalinėje koalicijoje socialdemokratai.
Šie procesai rodo, kad savivalda toliau itin priklausoma nuo pagrindinių partijų viršūnių interesų, o tiesioginius merų rinkimus numačiusiuose įstatymuose žiojėja spragos, dėl kurių gali kilti ne vienas merų ir tarybų konfliktas, netgi galintis paralyžiuoti savivaldybės veiklą.
Vadinasi, Rusijos grėsmes besirengiančių atremti politikų laukia ir kiti ne mažiau skubūs darbai.
Apžvalgininkas
