„Jis buvo vienas iš nepriklausomybės ideologų. Tai svarbiausias darbas“, – BNS pirmadienį sakė A.Sakalas.
Anot jo, statant valstybę labai pravertė R.Ozolo filosofinis žvilgsnis.
„Jis buvo filosofas, žiūrėjęs iš filosofinio taško, jo pažiūros labai padėjo mūsų valstybingumui. Jis labai sutelkdavo tiek patį Seimą, tiek Seimo vadovybę, tiek visus kitus“, – kalbėjo signataras, su R.Ozolu ne vieną kadenciją dirbęs parlamente.
„Jis buvo labai mėgstamas žmonių. Kada jis kalbėdavo, aikštėse sakydavo kalbas, rinkdavosi didžiulė žmonių minia, nors ne visados jis kalbėdavo ta kalba, kuri visiems suprantama. Dažnai jo kalboje būdavo visokių filosofinių minčių, kurios ne visiems buvo suprantamos. Bet tai nė kiek nemenkino jo autoriteto“, – teigė A.Sakalas.
Buvęs kolega jam įsiminė kaip atviras ir nuoširdus žmogus.
„Labai nuoširdus, atviras ir tiesus žmogus. Niekados nesakydavo to, ko negalvoja. Sakydavo tai, ką galvoja, ir sakydavo tai šypsodamasis, mandagiai, neužgauliai“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.
Jo nuomone, iš politikos R.Ozolas pasitraukė per anksti. Viena iš jo nesėkmių – įkurta, bet išnykusi Centro partija.
Velionio ilgametis bendražygis filosofas Arvydas Juozaitis teigia, kad R.Ozolas nebuvo garbėtroška, postai jam nebuvo svarbūs, jis mieliau likdavo šešėlyje.
„Nemanau, kad Lietuva kažką prarado. Tokie žmonės niekur nedingsta. Jie padarė savo ir tas darbas išlieka. Jis galbūt pats yra praradęs – per Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą jis buvo numeris vienas, kai rinko Seimo Tarybą. Juk jis galėjo būti Sąjūdžio pirmininkas. Bet jis viešai pasakė, kad nenori būti. Jo populiarumas buvo neginčytinas. Jam stigdavo tik paskutinio ryžtingo žingsnio... Jis nekovojo už save. Jis pradėdavo daugelį dalykų, bet baigti palikdavo kitiems ir eidavo prie naujų. Taip kad jam ir pirmininko Sąjūdžio vieta neatrodė svarbi, daug svarbesnis buvo viso Sąjūdžio judėjimas į priekį. Jis išdalydavo funkcijas, paskirstydavo vaidmenis, o ir pats norėdavo likdavo šešėlyje – jis nebuvo garbėtroška“, – BNS pirmadienį sakė A.Juozaitis.
Pasak jo, R.Ozolas buvo labai darbingas ir kūrybingas, o „jo darbo užmojai buvo milžiniški“.
„Dar vienas jo trūkumas – sunkiai kalbėjo, sunkiai išreikšdavo giliausias mintis, nepopuliaria forma, nes nebuvo oratorius miniai. Todėl ilgainiui žmonės tarsi nuo jo ir atprato, nes jis neturėjo to tribūnos žmogaus savybių ir politinės manipuliacijos kalbos. Jis kalbėjo tiesiai, bet sudėtingai“, – tvirtino A.Juozaitis.
Jis pabrėžė, kad R.Ozolas, dvi kadencijas buvęs parlamentaru pernelyg neišgyveno, kai jo nebeišrinko į Seimą.
„Jis ir nelabai norėjo. Paskutiniu metu net rašė romaną – perėjo į literatūrą. Kai buvo švenčiamas jo 70-metis susitikome. Jis prasitarė, kad rašo romaną, susijusį su charakteriais. Jam kūryba buvo svarbiau negu postai“, – tvirtino A.Juozaitis.
Po sunkios ligos 76 metų R.Ozolas mirė pirmadienį.
Baigęs Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą R.Ozolas sovietmečiu 17 metų Vilniaus universitete dėstė filosofiją, aštuntajame dešimtmetyje dirbo LTSR Ministrų Tarybos sekretoriate, vėliau – „Minties“ leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju.
Atgimimo metu R.Ozolas aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, įsteigė ir redagavo savaitraštį „Atgimimas“. 1990 metų kovo 11-ąją būdamas Aukščiausiosios Tarybos nariu balsavo už istorinį aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo. 1990 – 1991 metais pirmojoje Vyriausybėje jis ėjo vicepremjero pareigas.
Nepriklausomos Lietuvos parlamente R.Ozolas dirbo nuo 1990 iki 2000 metų, vadovavo Lietuvos centro partijai.
Iš politikos ir visuomenės gyvenimo jis nesitraukė ir pralaimėjęs vėlesnius rinkimus, su bendražygiais nesėkmingai bandė inicijuoti referendumą prieš euro įvedimą.
R.Ozolas yra parašęs kelias dešimtis knygų. Už nuopelnus Lietuvai jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino Antrojo laipsnio ordinu.
