Atsakymų į šiuos klausimus ieškojo mokslinio tyrimo „Savi ar svetimi? Grįžusių migrantų integracija į darbo rinką ir visuomenę" tyrėjai.
Tai, kad iš Lietuvos skubama ne tik emigruoti, bet didėja ir sugrįžtančiųjų srautai, rodo ir statistika: 2013 metais į Lietuvą sugrįžo beveik dvidešimt tūkstančių emigrantų. Turimi skaičiai rodo, kad 206 tūkstančiai žmonių, turinčių vienokios ar kitokios migracijos patirties, šiuo metu gyvena Lietuvoje, iš jų apie 120 tūkst. yra aukštos kvalifikacijos specialistai.
Emigrantai grįžta su vaikais
„Į darbo rinką žmonės sugrįžta iš emigracijos ne vieni, jie grįžta su šeimomis, vaikais. Būtent tas momentas, kai šeimoje atsiranda vaikai ir jie sulaukia mokyklinio amžiaus, gali būti lemtingas apsisprendimui grįžti ar auginti vaiką kitoje aplinkoje“, – apie svarbų emigrantų gyvenimo tarpsnį kalbėjo Viešosios politikos ir vadybos instituto tyrėja Irma Budginaitė.
Specialistės teigimu, galvojant apie sugrįžusių emigrantų ir jų vaikų integraciją svarbu žinoti, dėl kokių priežasčių tėvai ryžtais su vaikais sugrįžti iš emigracijos, kaip tikrinamos vaikų žinios, kokiu būdu pasirenkama švietimo įstaiga ir su kokiais iššūkiais gali susidurti mokytojai, kurie dirbs su grįžusių emigrantų vaikais.
Sugrįžtančių mažųjų piliečių valstybė neskaičiuoja
Lietuvoje nėra duomenų, kiek mažųjų piliečių turi emigracijos patirties, bet tam tikras tendencijas tyrėjai nuspėjo pasinaudoję apklausų duomenimis.
„Jeigu vienas iš trijų grįžusių emigrantų teigia, kad turi vaikų, didžiausia tikimybė, kad jų vaikai buvo likę gyventi Lietuvoje su kitais šeimos nariais arba artimaisiais. Tik 31 proc. apklaustųjų nurodė, kad į Lietuvą sugrįžo kartu su vaikais. Galima daryti prielaidą, kad tik vienas iš dešimties grįžtančių emigrantų sugrįžta kartus su vaikais“, – kalbėjo tyrėja.
Dažniausiai vaikų turintys emigrantai savo grįžimo priežastis įvardija labai panašias į tas, kurias nurodo vaikų neturintys. Vis dėlto vieno skirtumo esama: „Noras, kad užsienyje gimę arba ten gyventi su tėvais išvykę vaikai galėtų grįžti į tėvynę ir augti lietuviškoje aplinkoje, mokytis lietuviškoje mokykloje. Akivaizdu, kad mokymosi aplinka tėvams atrodo labai svarbi“, – emigrantų paskatas grįžti komentavo I.Budginaitė.
Kas laukia mokytojų?
Tyrimo metu buvo atliekama ir švietimo įstaigų darbuotojų apklausa, kuria siekta išsiaiškinti, su kokias iššūkiais susiduria mokytojai, mokyklos suole išvydę emigrantų atžalas.
„Tam tikrais atvejais pasirengimas grįžti prasideda vos išvažiavus, nes vaikai turi galimybę lankyti lituanistines mokyklas. Tiesa, jas lanko ne visi. Kai kurie tėvai mokydami savo vaikus deda daug pastangų patys, kiti, turėdami geresnes finansines galimybes, planuodami grįžti samdo mokytojus“, – pasakojo tyrėja. Jos teigimu, patys tėvai prisipažįsta, kad planuodami grįžti patys pradėjo rinkti informaciją apie švietimo įstaigas, patys jose apsilankydavo ar net užrašydavo vaikus iš anksto į darželį.
Iššūkis – įvertinti vaiko žinias
Sugrįžusių į Lietuvą emigrantų vaikų žinios turi būti įvertintos, bet kartais tikrindami iš svetur parvežtus pažymėjimus apie mokslo pasiekimus pedagogai sunkiai susigaudo, ko iš tiesų emigrantų atžala svečioje šalyje mokėsi. Dažnai vaikų žinios vertinamos atliekant įvairius testus, jiems per pamokas duodamos papildomos užduotys ir taip bandoma susidaryti kuo aiškesnį vaizdą apie vaiko žinias.
„Būtent šių testų vertinimai padeda apsispręsti, į kurią klasę vaikas turėtų eiti, bet tiek mokytojai, tiek tėvai stengiasi, kad vaikas patektų į savo amžiaus grupę. Viena mama pasidalijo patirtimi, kai prieš užsirašant į mokyklą, tik atėjus ir neatlikus jokio žinių vertinimo jai buvo pasakyta, kad mergaitei nereikėtų šios klasės lankyti. Ir tik tada, kai motina pagrasino, kad vaiką išves į kitą mokyklą, mergaitė buvo užrašyta į norimą klasę“, – pasakojo tyrėja.
Vienoje mokykloje vaikas lietuviškai moka, kitoje – jau nebe
Pasak I.Budginaitės, tik dalis grįžusiųjų emigrantų naudojasi įvairiomis programomis ir kreipiasi pagalbos siekdami palengvinti savo pačių integraciją į darbo rinką ar savo vaikų pirmuosius žingsnius lietuviškoje mokykloje.
„Žinoma, jei mokykloje mokosi tik vienas ar keli vaikai, tai kaip sudarysi mobilią grupę? Iš tiesų papildomos pagalbos reikia ne visiems vaikams, kai kuriems integracijai užtenka vos keleto savaičių. Esama skirtingų vaikų, skirtingų jų poreikių ir skirtingų situacijų“, – teigė specialistė. Tačiau poreikiai yra tik viena medalio pusė, ne mažiau svarbus – mokyklų ir mokytojų pasirengimas.
„Šią padėtį norėčiau iliustruoti vieno vaiko pavyzdžiu, kaip jis buvo sutiktas skirtingose mokyklose. Berniukas mokėsi pradinėse klasėse, kur mokytoja jam labai padėjo, bet, tėvams pakeitus gyvenamąją vietą ir vaikui nuėjus į kitą mokyklą, staiga ima aiškėti, kad vaikui lietuvių kalba nesiseka ir jo žinios prastos. Šis pavyzdys parodo, kaip skirtingos švietimo įtaigos nevienodai sutinka tą patį žmogų“, – kalbėjo pranešėja.
Anglų kalbą moka geriau nei lietuvių
Nors dažniausiai kalbant apie emigrantų vaikų mokymąsi pabrėžiama, kad itin svarbios lietuvių kalbos ir tiksliųjų mokslų žinios, bet, anot tyrėjos, būtina atkreipti dėmesį ir į užsienio kalbų žinias.
„Užsienyje gyvenęs vaikas grįžta į Lietuvą, eina į pirmą klasę, ir viskas sekasi neblogai. Antroje klasėje jis turi pradėti mokytis anglų kalbos su savo bendraamžiais, ir anglų kalbos mokytoja su vaiku nesusitvarko, prasideda drausmės problemos, jam paprasčiausiai pamokų metų nuobodu. Kaip spręsti tokią problemą – leisti jam mokytis kartu su šeštokais?“ – klausė I.Budginaitė.
„Jei norime planuoti veiksmingas priemones, turime žinoti, kiek tokių vaikų iš viso yra Lietuvoje ir kaip jiems sekasi. Taip pat, jei vaikų ugdymas yra svarbus emigrantų grįžimą į Lietuvą skatinantis veiksnys, svarbu užtikrinti, kad jis būtų sėkmingas. Svarbus yra mokyklų bei mokytojų pasirengimas, nes daugelis jų su šia situacija susiduria pirmą kartą ir geranoriškai moko po pamokų, papildomai – nelygu galimybės ir nusiteikimas.