Žemės ūkio bendrovės, kitos įmonės, žemdirbiai kviečiami teikti paraiškas ir tikėtis, kad Briuselio skirtos lėšos pagelbės – vieniems tiesiog atsistoti ant kojų, kitiems nerti į gilesnius verslo vandenis.
Vis dėlto dar velkasi ir ankstesnio – 2007–2013 metų finansinio laikotarpio uodegos. Pinigų išmokėti tiems, kuriems priklauso, beveik neliko.
Užtat skirstytojams susigrąžinti reikės ne vieną dešimtį milijonų, ir net ne litų, o eurų.
Pavyzdžiui, per Lietuvos verslo paramos agentūrą ankstesniu finansavimo laikotarpiu ES lėšų gavo daugiau nei 1300 įmonių. Tačiau kone pusei jų teks bent dalį paramos sugrąžinti. Iš viso – daugiau kaip 19 mln. eurų.
Beje, didžioji dalis šios sumos – 17 mln. eurų – jau grąžinta.
Gali būti, kad grąžintinos sumos išaugs, nes paramos gavėjai Lietuvos verslo paramos agentūrai šiuo metu atsiskaitinėja dar tik už 2011-uosius.
Paaiškėjo, kad ne viena Briuselio pinigų link ranką tiesusi bendrovė paprasčiausiai apsiskaičiavo.
Ypač daug nesklandumų patyrė tos, kurios paramą gavo ekonominei krizei jau prasidėjus – nesugebėta pasiekti paraiškoje nurodytų eksporto augimo, darbo vietų kūrimo, kitų rezultatų.
Galima kaltinti sunkmetį kaip neįveikiamą aplinkybę.
Tačiau pinigus grąžinti turinčių įmonių vadovai bent dalį kaltės turėtų prisiimti. Ir už pernelyg didelį optimizmą, ir už perdėtą pasitikėjimą galbūt nerealias paraiškas rengusiais bei atlygį (kurio grąžinti tikrai nereikės) susišlavusiais konsultantais.
Galiausiai yra ir tokių bendrovių, kurios pridarė tikrai rimtų pažeidimų panaudodamos gautas subsidijas.
Panašių atvejų nestinga ir kituose Briuselio pinigų dalybų baruose.
Tarkime, žemės ūkio sektoriui lėšas dalijanti ir jų panaudojimą prižiūrinti Nacionalinė mokėjimo agentūra praėjusiais metais atliko 290 tyrimų dėl pažeidimų ir net 70 proc. atvejų įtarimai pasitvirtino.
Išmokų neteko ir ūkininkai, netinkamai panaudoję žemės ūkio valdoms modernizuoti ar kitoms reikmėms skirtas lėšas.
Pasitaikė ir nesąžiningų bendrovių, besitaikiusių išpešti ne vieną milijoną eurų.
Pavyzdžiui, net penkios įvairios įmonės buvo užsimojusios tame pačiame sklype užkurti medžio anglių gamybos verslą ir jau spėjusios susiburti į asociaciją.
Pradėjus tyrimą paaiškėjo, kad jos buvo įsteigtos specialiai, norint suskaidyti projektą ir gauti kuo daugiau ES lėšų, nors taip elgtis draudžia tiek Lietuvos įstatymai, tiek Europos Sąjungos teisės aktai.
Toliau – dar gražiau. Mažiau nei prieš metus anglių gamybą keturiose iš šių darbštuolių bendrovių neva sustabdė kilęs gaisras. Tačiau Nacionalinė mokėjimo agentūra nesulaukė nei žinių apie draudimo išmokas, nei gavo informacijos apie atkurtą įrangą, kuri buvo įsigyta už ES paramos lėšas.
Agentūrai beliko sustabdyti mokėjimą, o dabar mėginti atgauti jau iškeliavusius 1,7 mln. eurų.
Turbūt niekas nesiginčys, kad nuo neteisėto paramos naudojimo išgelbėti gali tik griežta kontrolė ir tinkamai parengtos sąlygos šioms lėšoms gauti.
Tačiau kartais tos sąlygos surašomos taip, kad, atrodo, siekiama specialiai iššvaistyti pinigus.
Antai baigiantis 2014-iesiems Ūkio ministerija išdalijo Norvegijos vyriausybės skirtą paramą.
Net 868 tūkst. eurų numatyta skirti Švenčionių rajone kombinuotosios pakuotės perdirbimo gamyklą užsimojusiai statyti bendrovei „Polymer Recycling“, apie kurią iki tol beveik niekas nebuvo girdėjęs.
Tuomet kalbėdamas su „Lietuvos rytu“ net minėtos įmonės vadovas prisipažino nesitikėjęs tokios sėkmės ir teigė, jog pasisekė, kad valdiškos institucijos į kai kuriuos dalykus pasižiūrėjo tiesiog valdiškai.
O ką reiškia „valdiškai“?
Pasirodo, bene didžiausias paramos gavėjų privalumas buvo ne jų veikla ir jau pasiekti rezultatai, o formalumas, kurio daugelis paraiškas irgi teikusių ir galbūt kur kas labiau patyrusių bendrovių neatitiko. Tai – registracijos data.
Mat milijonų dalybose galėjo dalyvauti tik daugiau nei prieš metus įkurtos įmonės.
Bet jeigu tai – vienas pagrindinių reikalavimų norint gauti paramą, norom nenorom peršasi išvada, jog tokiais atvejais pinigų dalybų taisyklės surašomos taip, kad būtų naudingesnės kam reikia, tik ne pačiai valstybei ir visam šalies ūkiui.
Tiesa, dalijant Briuselio numatytas lėšas skaidrumo rėtis kur kas tankesnis.
Bet, kaip rodo dešimtys ar net šimtai pavyzdžių, ir per jį sugeba prasprūsti toli gražu ne pačios smulkiausios milijonus eurų ryjančios žuvys.
Todėl neverta stebėtis, kad prasidėjus naujam ES finansavimo laikotarpiui paramos gavėjai dažnai sulauks įvairių agentūrų inspektorių, o šių gretos gal net didės.
Būtų visiškai kitaip, jei visi elgtųsi sąžiningai. Bet kol kas medaus statinėje galima aptikti ne vieną šaukštą deguto.
