Siūlomos pataisos įpareigotų institucijas, gavusias pranešimą apie viešojo sektoriaus darbuotojų korupcinius nusižengimus, užtikrinti pranešėjo asmens duomenų apsaugą.
Pataisos taip pat numato, kaip tai užtikrinti ir administracinės bylos ar administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo proceso metu. Apie korupciją pranešę liudytojai būtų apklausiami kitiems proceso dalyviams nedalyvaujant, liudytojų parodymai būtų fiksuojami apklausos protokole arba darant garso ir vaizdo įrašą sudarius akustines ir vaizdines kliūtis nustatyti apklausiamojo asmens tapatybę.
Vyriausybė pažymi, kad anoniminių liudytojų parodymai negali būti vieninteliai ir lemiami, kurie pagrįstų teismo sprendimus.
Vyriausybė tikisi, kad šios pataisos turės teigiamos įtakos kovai su korupcija.
Su korupcija kovojančios nevyriausybinės „Transparency International“ projektų vadovas Karolis Granickas kritikuoja tai, kad pagal siūlomą įstatymą asmenys, kurie nori išlikti anonimais, pranešdami apie korupciją viešajame sektoriuje turėtų to motyvuotai paprašyti.
„Čia ir prasideda kabliukai. Jis pats, visų pirma, turi paprašyti tos apsaugos. Visų antra, jis turi tai padaryti motyvuotai ir to išaiškinimo, ką reiškia motyvuotai ir kaip tai padaryti, nėra. Pagalvokime, kokią aukštą kartelę mes norime iškelti žmogui, kuris nori pranešti apie korupciją. Visų pirma, mes tikimės, kad jis žinos, jog turi paprašyti apsaugos, visų antra, jis pats turi žinoti, kas yra tas motyvuotas prašymas“, – trečiadienį BNS sakė K.Granickas.
Jo teigimu, valdžios institucijos taip pat turėtų numatyti, kaip turi veikti įvairių institucijų „karštosios linijos“ ir kiti pranešimams apie pažeidimus skirti kanalai, be to, įstatymai turi numatyti aiškią tvarką, pagal kurią sąžiningai apie galimą pažeidimą pranešę žmonės galėtų lengviau apsiginti nuo galimų ieškinių dėl garbės ir orumo arba dalykinės reputacijos pažeidimo.
Pasak K.Granicko, Lietuvos įstatymuose taip pat turi atsirasti pranešėjo apibrėžimas.
Pernai atlikus sociologinį tyrimą „Lietuvos korupcijos žemėlapis 2014“, paaiškėjo, kad tik 18 proc. Lietuvos gyventojų, 36 proc. įmonių vadovų ir 29 proc. valstybės tarnautojų praneštų apie korupciją. Taip pat šių tikslinių grupių klausta apie nenoro pranešti apie korupcijos atvejus priežastis – visose grupėse dažniausiai buvo nurodoma, kad pranešusieji apie tokius įvykius gali rimtai nukentėti.
