Tokių akmenų galima įžvelgti Vyriausybės pasiūlytose įstatymo pataisose, kurios užtikrintų slaptumą ir apsaugą žmonėms, pranešusiems apie galimą pareigūnų ir valstybės tarnautojų korupciją.
Sumanymas apsaugoti principingus piliečius tikrai geras. Juk lietuviai prie kavos puodelio ar alaus bokalo piktinasi korumpuota „vagių valdžia“, bet linkę mauti į krūmus, kai panosėje mato kyšius imantį ar kitus tarnybinius nusižengimus darantį valdininką.
Antai atlikus apklausą paaiškėjo, kad tik 18 proc. gyventojų praneštų apie korupciją, bet likusieji to nedarytų bijodami rimtai nukentėti. Ar šiuos žmones padrąsins įstatymo pataisos?
Pagal Vyriausybės siūlymus apsaugos motyvuotai turi paprašyti pats apie valdininko šunybes pranešęs asmuo. Bet ar užteks paaiškinti, kad viršininkas kyšininkas už jo įskundimą atleis iš darbo, ar reikės patikimų įrodymų, kad nenaudėlis turi pažįstamų banditų, kurie susidoros su pranešėju ar jo artimaisiais? Kaip pamatuoti tų motyvų svorį?
O jei žmogus suklys, pranešimo faktai nepasitvirtins, ar jis pats neatsidurs teisiamųjų suole kaip šmeižikas?
Juk tikrovė rodo, kad net už rankos nutverti kyšininkai išsisuka.
Pavyzdžiui, buvo Kaune tokia legendinė paveldosaugininkė, už kyšį leisdavo senamiestyje įdėti plastikinius langus, o jo negavusi draudė remontuoti seną balkoną, kuris nukritęs sutraiškė automobilį.
Apie valdininkės darbelius visas Kaunas žinojo, pranešinėjo teisėsaugai – ir anonimiškai, ir atvirai. Pagaliau moteris buvo atleista, bet visai dėl kitų dalykų. O pranešėjai taip ir liko it musę kandę.
Duok Dieve, kad naujas įstatymas neleistų tokioms istorijoms kartotis.