Jau buvo bandymų pasakoti apie tai, kaip tada viskas vyko, kokie žmonės ir kokius uždavinius kėlė besikuriančiam Sąjūdžiui, kuo viskas turėjo baigtis, kaip buvo renkami to meto lyderiai. Tačiau be pagrindinių to meto veikėjų dienoraščiuose užfiksuotų minčių sulyginimo ir analizės, tų pasakojimų vertė nebūtų labai didelė.
Ypač būna sunku vertinti įvykius, kai tą istoriją kūrę žmonės dar būna gyvi ir užima įtakingas pareigas. Todėl ir reikia sulaukti meto, kai pradeda atsiskleisti dienoraščiai ir kiti svarbūs dokumentai. Tas laikas pamažu jau ateina, jį dar labiau paspartino R.Ozolo mirtis.
Visą laiką stengiuosi pasiklausyti V.Landsbergio, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, neįdomių proginių kalbų. Mat profesorius labai dažnai randa įdomų žodį ar mintį net ir tradicinėmis progomis. Pakankamai įdomiai jis pakalbėjo ir mirus A.Patackui.
Tačiau jo skirti žodžiai R.Ozolo atminimui buvo lyg ištraukti iš trafaretų rinkinio: R.Ozolas buvo nepaprastos energijos žmogus, ryški ir prieštaringa asmenybė, įtakingas ir reikšmingas.“
Tokie žodžiai būtų tikę be išimties visiems prie Sąjūdžio ištakų buvusiems žmonėms, net ir tiems, kurie kažką reikšmingo tais laikais darė mažame miestelyje. Todėl ir susidarė įspūdis, kad V.Landsbergio santykiai su R.Ozolu tais laikais nebuvo tokie paprasti.
Visuose pasisakymuose ir rodytuose filmuose apie R.Ozolo veiklą išlįsdavo ir beveik nepradingdavo svarbi detalė apie tai, kad R.Ozolas, o ne V.Landsbergis buvo laikomas tuo žmogumi, kuris daug anksčiau pradėjo dirbti mąstydamas ir rašydamas apie galimybę gyventi kitaip, ir todėl būtent jis turėjo tapti Sąjūdžio lyderiu.
Labai vaizdingai atrodė pasakojimas apie tai, kai, pasibaigus pusmečiui, pagal susitarimą, vadovavimą Sąjūdžiui turėjo perimti R.Ozolas. Jis ir jo bendraminčiai mindžiukavo prie pirmininko kabineto, gūžčiojo pečiais ir klausinėjo vienas kito, ką daryti, nes profesorius pats iš pirmininko kabineto nesitraukia, o R.Ozolui neatrodė padoru veržtis ir užimti pirmininko vietą.
Pasigirdo net nuomonių, kad po R.Ozolo mirties pasipylusios kalbos apie to meto įvykius V.Landsbergiui pakenkė labiau, nei R.Janutienės knyga apie jo šeimą.
R.Ozolo įprotis įrašinėti visus oficialius pokalbius, pasisakymus susirinkimuose, turės milžinišką reikšmę istorikams, nes ir dabar girdime ano meto kai kurių Sąjūdžio lyderių pasisakymus, kad to ar ano nebeprisimenu, gal buvo taip, o gal kitaip, dažnai svarbūs įvykiai interpretuojami taip, kaip tai patogiau pačiam kalbėtojui.
Galėjo būti daug kas paviešinta ir anksčiau, tačiau R.Ozolas buvo begalinės tolerancijos žmogus ir vengė konfliktinių situacijų, tuo pačiu palikdamas viską tiems, kurie jo užrašus ir įrašus nagrinės jam jau mirus. Labai gerbtinas pasirinkimas.
Daug dar bus rašoma ir apie pirmosios (K.Prunskienės) Vyriausybės griuvimą, nes ir čia dar nėra viskas labai aišku. Ar pats V.Landsbergis pritarė kainų liberalizavimui ir ar buvo jis pasirengęs, kartu su K.Prunskienės Vyriausybe, prisiimti atsakomybę dėl tolimesnių įvykių, ar ne? Gal pritarė, o vėliau atsižegnojo, pasinaudojo proga atsikratyti dar viena kylančia politikos žvaigžde?
Tikrai nereikia ir neverta kalbėti apie tai, kuris iš tų politikos titanų buvo didesnis, o kuris mažesnis intrigantas, kuris kaltas daugiau, o kuris mažiau. Tiesiog toje kovoje visada nugali stipresnis, ir taškas.
Tačiau galima į tai žvelgti jau istoriko akimis ir nagrinėti tai, kaip įvykiai būtų pasisukę vienu ar kitu atveju, ir kaip būtų buvę geriau Lietuvai.
Tarkime, kaip būtų susiklostęs Lietuvos likimas, jei tąkart R.Ozolas būtų įžengęs su keliais bendraminčiais į pirmininko kabinetą ir priminęs V.Landsbergiui, kad jo pusmečio kadencija jau baigėsi? Gal būtų buvę daugiau tolerancijos kitaip mąstantiems, o konservatoriai nebūtų pavirtę vidaus priešų ieškančia partija?
O gal tai būtų kažkaip neigiamai atsiliepę mūsų naujausios istorijos lūžių metu? 1991-ųjų Sausio 13-ąją ir atkakliai kovojant su Vakaruose paplitusia nuomone, kad Lietuva galėtų ieškoti su M.Gorbačiovu kompromiso ir tartis dėl didesnio savarankiškumo suteikimo?
Tačiau mes tikriausiai pernelyg linkę sureikšminti vieno lyderio vaidmenį naujoje istorijoje. Tuometėje Sąjūdžio taryboje buvo kitų tokių iškilių žmonių, kad nei R.Ozolas, nei V.Landsbergis nebūtų galėję pasukti mūsų valstybės vairo į pražūtį.
Tai dar vienas argumentas kalbėti ne apie blogus ir gerus to meto politikus, o apie tai, ar teisingai ir ar visos galimybės buvo išnaudotos atkuriant valstybingumą.
Be abejo, svarbu žinoti ir tai, kaip vienas ar kitas lyderis tuo metu elgėsi, ar sąžiningai laikėsi visų susitarimų, o jeigu ne, tai kodėl? Gal tam irgi buvo svarbių, ne vien asmeninių, priežasčių? Juk dar ne visi to meto dienoraščiai visiškai atskleisti ir tikriausiai giliai istorikų nenagrinėti.
Tačiau šis laikas nenumaldomai artėja, tada galės kiekvienas tai įvertinti asmeniškai ir atsakyti į klausimą, kuriam politikui skirti garbingesnę vietą naujausioje istorijoje.
