Žinoma, kai sudaroma speciali tos problemos sprendimo komisija ar darbo grupė.
Seimas šią savaitę įsteigė Migracijos komisiją. Ji turėtų užgulti du frontus – mūsų piliečių srautų į Vakarus mažinimo, jų iš ten grąžinimo, taip pat į Lietuvą atvykstančių imigrantų.
Galbūt tikrai yra gerai, jog valstybė pradeda rodyti supratimą, kad emigracija ir su tuo susijusi demografija yra Lietuvos egzistencinė problema.
Juk dabar tarsi ir dominuoja nuostata, įtvirtinta dar praėjusios dešiniųjų valdžios metais, kad emigracija – ne bėda, su kuria reikia kovoti, o privalumas, sukūręs „globalią Lietuvą“. Be to, nuolat trimituojama, kad išvykstančiųjų iš Lietuvos ir parvykstančiųjų srautai artėja vienas prie kito.
Bet ar tie valdiški pinigai, kurie bus skiriami naujai Seimo komisijai išlaikyti, nebus paleisti vėjais?
Net vaikui aišku, kad ne biurokratinio ir politinio „koordinavimo“ institucijų bei struktūrų skaičius lems, ar valstybė ims susigrąžinti daugiau emigrantų ar sustabdys dalį sparnus pakėlusiųjų.
Tai lems sėkminga arba nesėkminga valstybės ekonominė, socialinė, antikorupcinė politika, kurią ir taip turi vykdyti daugelis institucijų, o koordinuoti Vyriausybė, prezidentas, įvairūs Seimo komitetai bei komisijos.
Ką tokia komisija gali padaryti? Prirašyti dar krūvą „strategijų“ ar „vertinimų“, kuriuos kaišios į girgždančius kitų institucijų ratus ir mojuos prieš rinkimus?
Tiesa, būsimasis Migracijos komisijos vadovas, pas „tvarkiečius“ perbėgęs buvęs „drąsuolis“ V.Vasiliauskas turi progą paneigti šias pesimistines prognozes – sugrąžinti iš užjūrio bent vieną, tačiau garsiausią Lietuvos emigrantę, savo buvusią vedlę N.Venckienę.