Visai neseniai ji dar perspėjo, kad siūloma socialinio draudimo reforma kainuotų per milijardą eurų, taigi per brangiai, tokiai sumai surinkti reikėtų padidinti mokesčius, o tai prezidentei nepriimtina. Čia jau neištvėrė Socialinės apsaugos ministerija, jos pareiškime sakoma, kad naujų mokesčių įvedinėti nereikės – mokslininkai siūlo tiesiog protingiau perskirstyti šiuo metu surenkamas lėšas.
Tiesą sakant, apie naujus mokesčius tasai modelis vis dėlto užsimena, pvz., nekilnojamo turto ir automobilių mokesčio, lengvatų ūkininkams atsisakymo, pelno mokesčio padidinimo iki 20 proc., progresinio GPM ir kt. Iš viso tai atneštų pusantro milijardo eurų pajamų. Kita vertus, kategoriškai atmesti naujus mokesčius ar jų padidinimą nėra protinga.
Štai Estija paskutinės krizės metu dvigubai padidino draudimo nuo nedarbo įmokas, nes pritrūko lėšų bedarbių pašalpoms. Lietuva nuėjo kitu keliu: įmokų nedidino, bet dvigubai sumažino pašalpas, suprask, bedarbiai kaip nors išgyvens. Beje, tas „kaip nors“ užtruko net 5 metus, nors krizė baigėsi gerokai anksčiau.
Revoliucinis modelyje minimas žingsnis būtų bazinės pensijos surinkimą ir mokėjimą per 10-12 m. iš „Sodros“ perkelti į valstybės biudžetą, pamažu mažinant „Sodrai“ mokamą pensijų įmokos tarifą (12 proc. per 12 metų). Dar būtų keičiama pensijos apskaičiavimo formulė aiškesne, įvedamas valorizavimas ir indeksavimas, kitaip tariant nuolatinis pensijų didinimas iš naujai įkurto „Sodros“ kaupiamojo fondo. Dokumente dar minimas Sodros rezervas, į kurį būtų nukreipta dalis Sodros įmokos, šis rezervas esą per 10-12 metų pasiektų pusės Sodros biudžeto dydį.
Visa tai gražu teoriniuose skaičiavimuose, bet, reikia pripažinti, mažai tikėtina, žinant realią Sodros padėtį. O toji, nieko neslepiant, yra katastrofiška. Paminėsiu didžiausią problemą – pinigų švaistymą, tačiau ne dėl Sodros, bet dėl valdžios politikos ir įstatymų kaltės: po milijardą litų kasmet tėškiama „į šoną“, t.y. anaiptol ne pagrindiniam Sodros tikslui – socialinio draudimo pensijoms ir pašalpoms, bet palūkanų už paimtas paskolas mokėjimams (iš viso tų skolų jau per 12 milijardų, jos susidarė pažeidžiant įstatymus) ir pervedimams į kaupiamuosius fondus. Ką daryti su ta skola ir tais pervedimais?
Apie tai modelis beveik nekalba, ši tema, pasirodo, nebuvo įtraukta į mokslininkų užduotį, todėl apie tai tenka samprotauti pačiam. Toji skola po truputį mažėja, nes atlyginimai auga, o pensijos nuo 2008 metų liko užšaldytos.
Anot Sodros direktoriaus Mindaugo Sinkevičiaus, tikimasi, kad jo įstaigos biudžetas jau 2017 metais nebus skylėtas, o perteklius bus skirtas arba išmokoms didinti, arba skolai, tuomet jau sieksiančiai per 13, o gal ir 14 milijardų, grąžinti. Jeigu taip įvyktų, matyt, būtų pasirinktas kompromisinis variantas: dalis pinigų skolai, dalis pensininkams, todėl abiems tikslams tektų ne tiek daug.
O ką daryti su kaupiamaisiais fondais ir iš viso pamąstykime, kodėl jie buvo įsteigti, kokią naudą atnešė? Pensijų sistemos reformos įstatymo aiškinamasis raštas apie jų naudą prieš 14 metų aiškino taip: kartu veikianti Sodra ir kaupiamieji fondai sumažins senatvės finansavimo riziką, o pensijos padidės 20 proc., „pensijų kaupimas paskatins nacionalinį taupymą, sustiprins šalies finansų infrastruktūrą ir tai sąlygos Lietuvos ekonomikos augimą. Siekiant išvengti diskriminacijos, nebus nustatyta amžiaus riba, iki kurios galima rinktis kaupimą“.
Perėjimą prie naujos pensijų sistemos numatyta finansuoti panaudojant Privatizavimo fondo lėšas, arba iš valstybės biudžeto lėšų, šie asignavimai Sodrai būtų kasmet nustatomi Sodros ir valstybinio biudžeto įstatymuose. Pati Sodra taip pat galėtų pridėti prie įmokų kaupiamiesiems fondams iš savo biudžeto pertekliaus, nes nuo 2004 m. laukiamas Sodros biudžeto būklės pagerėjimas.
Tiesa, tame rašte minimos ir galimos neigiamos pasekmės: Sodroje dėl reformos įgyvendinimo atsirastų lėšų trūkumas. Ši problema būtų išspręsta vienu mostu, tą trūkumą „dengtų valstybės biudžetas“. O jeigu atsirastų Sodros biudžeto perteklius, tuomet prie to dengimo galėtų prisidėti ir pati Sodra.
O dabar tų aiškinimų dabartiniai paaiškinimai. Nuo fondų išmokų mokėjimo pradžios pensijos nepadidėjo, nacionalinio taupymo, kaip ir įtakos ekonomikai nepastebėta, šalies finansai nesustiprėjo, nenustatyta amžiaus riba tik apgavo vyresnius žmones, Privatizavimo fondas seniai išsemtas, valstybės biudžetas pinigų neturi, Sodros biudžeto pertekliaus nėra. Dar galima priminti reikšmingai pensijų fondų įtakojamą Sodros skolą, šiemet pasieksiančią 13 mlrd. litų (Sodros metinis biudžetas – 11,1 mlrd. litų, valstybės – 27,5 mlrd. litų), tai reiškia – beveik pusę valstybės biudžeto!
Kas galėjo, teikiant įstatymą Seimui, surašyti tokius pensijų fondų naudos atsiprašant argumentus? Atsakysiu visiškai tiksliai: tuometinė ministrė Vilija Blinkevičiūtė ir jai talkinusi viceministrė Audronė Morkūnienė. Už Pensijų sistemos reformos įstatymą balsavo 39 Seimo nariai, iš posėdyje dalyvavusių 71. Gana skystas balsavimas...
Aišku, kad 13 mlrd. litų vėzdas grėsmingai siūbuoja virš Sodros galvos. Tačiau naujajame socialiniame modelyje apie jį net neužsimenama ir nieko nesiūloma, kad tą pragaro mašiną kaip nors sustabdyti, nes apie pensijų fondus, kaip visi puikiai žinome, galima kalbėti arba gerai, arba nieko. Mano ankstesnis straipsnis „Ar neskęsta mūsų pensijų laivas?“, kuriame suabejojau pensijų fondų nauda, susilaukė vienintelio priekaišto esą per anksti noriu tos naudos, turi praeiti dar ne vienas dešimtmetis, o tada toji nauda visus pritrenks. Sodrą jau dabar pritrenkė.
Kodėl reikia reformuoti dabartinę pensijų sistemą, klausia modelio kūrėjai. Ne, ne dėl kontrproduktyvios pensijų fondų veiklos, bet apie jų uždarymą, kaip minėjau, tiesiog draudžiama kalbėti. Tai apie ką gi galima? Štai apie ką.
Modelio autorių galvas susuko tolimos ateities, t.y. po 30-40 metų pensijų finansinio tvarumo problema; įmokų ir pensijų dydžio ryšio bei indeksavimo taisyklių nebuvimas, neskaidrus pensijų apskaičiavimas. Į pastaruosius kaltinimus atsakyti lengva: bus pinigų, bus ir indeksavimas, ir ryšys, o siūlomas naujas pensijų apskaičiavimas Sodros pinigų niekaip nepadidins. Lygiai kaip ir naujoviška pensijų sandara nepraturtins Sodros biudžeto. Tam tikrą įtaką Sodros finansams turės tik būtinojo stažo padidinimas iki 35 metų bei pensinio amžiaus ilginimas.
Dabartinė sistema, kai ne valstybė, tiksliau tariant, jos valdžia, o pati valstybės įstaiga „Sodra" turi rūpintis savo egzistencija, prie gero neprives.
Tik konkretūs žingsniai – Sodros įmokų ir išmokų subalansavimas, atsisakant nepasiteisinusio pinigų taškymo tolimoms ir nepagrįstoms gero gyvenimo vizijoms (Aušra Maldeikienė pasakytų trumpiau – kliedesiams), taip pat neatlygintina valstybės biudžeto parama galėtų ir dabartinių mūsų pensininkų gyvenimą praskaidrinti oraus gyvenimo šviesa.
Tikras socialinis modelis turi būti gero gyvenimo modelis čia ir dabar gyvenantiems mūsų žmonėms. Apie jį modelio kūrėjai, kaip ir jo užsakovai – Lietuvos valdžia, deja, pamiršo.
