Prieš išvykdamas į reabilitaciją Druskininkuose politikas davė išskirtinį interviu „Lietuvos ryto" televizijos laidai „24/7“.
– Septynias valandas trukusi operacija Santariškių klinikose, savaitė reanimacijoje. Kaip jaučiatės? – V.Andriukaičio paklausė žurnalistė Daiva Žeimytė.
– Lyg prisikėlęs. Operacija vyko po Verbų sekmadienio, o į palatą sugrįžau Velykų rytą.
– Kaip gyvensite po operacijos? Ką jums sako gydytojai?
– Gydytojai siūlo reabilitaciją, bet aš jos neturėsiu. Tai užtruktų ilgiau, nei galiu sau leisti. Bet po pusės metų būtinai turėsiu atvažiuoti pasitikrinti.
– Kaip suprantu, dabar tikrintis turėsite nuolatos?
– Būtinai.
– Jūs esate medikas. Yra toks posakis: „Medikams sergant vis kas nors atsitinka.“ Planuota, kad jūs reanimacijoje turėjote būti tris dienas, o išbuvote savaitę.
– Išgąsdinau kolegas. Kasdien juos vis kas nors gąsdindavo – tai padidėjęs kraujospūdis ir širdies ritmas, tai labai sudėtingas žarnų paralyžius.
Kai žaizdos kraujuoja, aukšto kraujospūdžio nereikia, bet jį buvo labai sunku suvaldyti.
Vienu metu staiga netekau sąmonės, visi išsigando. Tuomet prasidėjo šaltkrėtis, visi griebėsi už galvos – gal sepsis? Iškrėčiau visokių „šposų“.
– Kodėl nusprendėte operuotis Lietuvoje, juk galėjote rinktis Briuselį ar kitą šalį?
– Kai Lietuvoje man buvo nustatyta pirminė diagnozė, pats sau pasakiau, kad gydysiuosi tik Lietuvoje.
– Kodėl?
– Pirmiausia, pasitikiu Lietuvos medikais, savo kolegomis. Antra – čia mano draugai, bendradarbiai, trečia – čia geras medicinos lygis. Kokį pavyzdį rodome žmonėms, jei gydytis lakstome visur kitur, turėdami absoliučiai geras klinikas ir puikias sąlygas?
– Jūs siunčiate žinutę, kad Lietuvoje yra puiki sveikatos apsaugos sistema. Jei jūs būtumėte operavęsis Briuselyje, daug kas manytų, kad nepasitikite Lietuvos gydymo įstaigomis.
– Man buvo siūloma vykti į Briuselį, Heidelbergą, Berlyną, Oslą. Kai Briuselyje diskutuodamas su kolegomis pasakiau: „Važiuoju į Santariškes“, jie paklausė, ką tai reiškia. Aš atsakiau, kad tai Vilniaus universitetinė ligoninė.
Briuselio gydytojams pasiūliau pasiskambinti į Vilnių ir apie mano gydymą pasitarti su kolegomis.
– Tačiau Santariškių medikai gal turi mažiau tokios patirties?
– Osle yra atlikta 200 tokių operacijų, Heidelberge – apie porą tūkstančių, jie šios srities lyderiai. Bet Briuselio ir Santariškių klinikų medikų patirtis panaši – nuo 80 iki 120 operacijų. Jei ir yra kelių operacijų skirtumas, lygis visiškai toks pat.
– Jūs rizikavote leisdamas pasireikšti Lietuvos medikams srityje, kurioje jie turi mažokai patirties?
– Bet kaip kitaip jie įgis tos patirties, jei neoperuos, jei jų nepadrąsinsime? Noriu, kad Vilniuje ir Kaune sukoncentruotume specialistus ir pradėtume didinti operacijų skaičių.
Neseniai lankausi Ebolos viruso židinyje Afrikoje. Po šio vizito apie tai galėjau kalbėti bet kur, o kiti tylėjo.
Dabar galėsiu sakyti, kad viena sudėtingiausių pilvo operacijų man buvo atlikta Vilniuje.
– Kitas gal nenorėtų to išbandyti savo kailiu?
– Bet dabar aš prieš jus esu gyvas, ir tai įrodo Lietuvos medikų kvalifikaciją ir kompetenciją. Esu akivaizdus sėkmingos operacijos įrodymas.
– Jūs esate minėjęs, kad tam tikrą palikimą planuojate palikti ir studentams.
– Turiu tokią mintį. Kai atėjau į Kauno medicinos institutą, ant rektorato durų nuo Antano Smetonos laikų kabėjo užrašas lotynų kalba „Mortui vivos docent“ („Mirusieji moko gyvuosius“).
Jo net bolševikai nenuėmė. Studentai turi mokytis, ir aš pats mokiausi iš tų preparatų.
Todėl galvoju apie savo testamentus – kurią kūno dalį kur laidoti, o ką palikti.
– Ligos diagnozė jums buvo labai netikėta?
– Kalbant atvirai, pirminė diagnozė buvo žiauri ir tai mane smarkiai išmušė iš vėžių.
Pirmoji mintis buvo, kad su diagnoze nesutinku.
Tyrimai echoskopu rodė onkologinę ligą, o aš svarsčiau: svoris nekrinta, darbingumas labai didelis, dirbu po 14–16 valandų per parą. Netikiu.
Taip ir pasakiau: „Netikiu, kolegos, čia kažkas ne taip.“
– Jūs jautėtės visiškai priešingai, nei rodė diagnozė?
– Taip. Į Lietuvą buvau atvykęs darbo reikalais. Kitą dieną iš ryto išskridau, po to skridau kitur. Toliau dirbau kaip arklys.
Galima patikrinti mano darbo grafikus. Ir aplink niekas nieko nežinojo.
Tik po to aš bendravau su kolega Eligijumi Poškumi (Santariškių klinikų profesoriumi. – Red.), buvusiu bendradarbiu, su kuriuo dešimtis metų aš stovėjau prie operacinio stalo. Prašiau jo: „Būk žmogus, pažiūrėk, čia kažkas ne taip.“
– Sudėtinga buvo apie tai pranešti šeimai?
– Kankinausi tris mėnesius.
– Sunkiau buvo žinoti pačiam ir nepasakyti ar pasakyti ir laukti artimųjų reakcijos?
– Sunkiau buvo, atleiskit (apsiašarojo), pasakyti mylimiems žmonėms, nes nenori šito pasakyti. Jiems skauda.
– Jūs jau turite patirties. Gal galite patarti, kaip tai pasakyti artimiesiems, kad jų neišgąsdintume?
– Mano atsakymas labai paprastas: kiekvienas atvejis labai individualus, būkite labai jautrūs, švelnūs. Mano žmona tokia jautri ir švelni, duktė Rūta maitina kūdikį.
Šią žinią reikia išnešioti ir rasti progą tai pasakyti. Pažiūrėti, kokios jų nuotaikos, kaip jie gali atlaikyti. Nežinau, kaip būčiau juos traumavęs, jei būčiau pasielgęs kitaip.
Patikėkite, mano žmonai ir dukrai reabilitacijos reikia labiau negu man. Man jau viskas gerai.
– Galbūt jums buvo baisu dėl to, kad jūsų šeimoje buvo tokių atvejų?
– Taip, man buvo nesmagu, nes mano trys broliai mirė nuo vėžio. Todėl aš kiekvieną kartą sakau: žmonės, tikrinkitės, daktarai, dėl Dievo meilės, tikrinkite tuos, kurie nori tai daryti profilaktiškai.
Profilaktika ir ankstyva diagnozė atveria galimybes gyventi visavertį gyvenimą.
Tai auksiniai žodžiai. Bet kaip tuo įtikinti žmones?
– Iš tiesų kaip įpareigoti žmones eiti pasitikrinti, jeigu jie nejaučia nieko blogo?
– Manau, laikas pradėti kalbėti apie tai, kad dvejus metus sveikatos nepasitikrinusių žmonių nereikėtų priimti į darbą. Kodėl privaloma automobilio techninė apžiūra? Todėl, kad jis pavojingas gatvėje.
Mes nevertiname žmonių, nemylime vieni kitų.
– Kai gyvenime nutinka tokių dalykų, žmonės sako, kad ko nors pasimoko, kai ką supranta. Sakoma, kad prasideda naujas gyvenimo etapas.
Ką ši sudėtinga pilvo ertmės operacija, per kurią buvo pašalinta dalis kasos, reiškia jums?
– Turiu dirbti ir nepasiduoti.
Kaip sakoma, tai, kas manęs nesunaikina, padaro mane stipresnį.
Mane tai sustiprino, turiu labai daug darbų, neparašytų knygų. Labai noriu gražesnės Lietuvos, labai noriu jai padėti. Stengsiuosi tai daryti.
Puikiai žinau, kiek sulaukiau erškėčių, bet tai yra niekis – mes turime dėl ko dirbti.
– Jūs esate sveiko gyvenimo būdo propaguotojas. Ar yra dalykų, kurių dabar turėsite atsisakyti?
– Keisti įpročius teks nedaug. Labai mėgstu daržoves, žuvį, mėgstu ir pabadauti.
Problema kita – dabar teks valgyti penkis kartus per dieną.