Tokio pasirinkimo kryžkelėje dabar yra atsidūrusi Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Šį savaitgalį vyks antrasis partijos vedlio rinkimų turas, kuriame vėl susigrums Seimo vicepirmininkė I.Degutienė ir europarlamentaras G.Landsbergis.
Pastarasis, surinkęs 4525 partijos narių balsus ir aplenkęs pagrindinę konkurentę pirmajame rinkimų ture maždaug 600 partijos narių balsų, neabejotinai yra favoritas.
Viena I.Degutienės vilčių – už ją ištikimai balsuos visi, balsavę ir pirmajame ture, taip pat dauguma kitų buvusių kandidatų rėmėjų. Bet dar svarbiau – ar G.Landsbergis nesulauks mažiau paramos dėl kokių nors savo klaidų ar kitokių aplinkybių.
Tarkime, bendražygių paramą I.Degutienei pirmajame ture greičiausiai aptirpdė tai, kad jos kandidatūrą palankiai įvertino pagrindinių konservatorių varžovų socialdemokratų lyderiai A.Butkevičius ir G.Kirkilas.
Ar tokiu akmenuku G.Landsbergio bate netaps jo nenoras padėti europarlamentaro mandatą iš karto, jeigu jis būtų išrinktas partijos pirmininku?
Šis politikas dar prieš rinkimų kampaniją buvo viešai pažadėjęs atsisakyti kėdės Briuselyje, jei taps konservatorių vedliu. Tiesa, su miglota sąlyga – „jeigu partija pakvies vesti į Seimo rinkimus“.
Nieko keista, kad daugelis dešiniųjų tokį pareiškimą buvo supratę paprastai: jei šis kandidatas laimi rinkimus, jis nedelsdamas grįžta į Lietuvą, kur visa galva pasineria į šalies politiką ir partijos gyvenimą.
Natūralu. Juk nenumaldomai artėjant Seimo rinkimams jaunam partijos lyderiui tiesiog būtina nacionalinėje politikoje tuoj pat pradėti dalyvauti 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę.
Žinoma, galima pasakyti, jog ir kai kurioms kitoms partijoms – „tvarkiečiams“ ir „darbiečiams“ – vadovaujama iš Briuselio, o partijos vadovas esą turi turėti kokį nors politinį postą.
Bet nejaugi konservatoriai nori pasekti smunkančių „darbiečių“ ar „tvarkiečių“ pėdomis ir per rinkimus?
Grįžtant prie G.Landsbergio, tai prieš porą dienų jis visiškai aiškiai pareiškė, jog anksčiau kalbėdamas apie partijos pakvietimą vesti ją į Seimo rinkimus jis turėjo galvoje tai, kad atsisakytų vietos Europos Parlamente tik tuomet, kai būtų suformuotas rinkimų sąrašas ir jis jame užimtų pirmąją vietą. Taigi maždaug po metų.
Neabejotina, kad dalis konservatorių ir jų rėmėjų tokį politiko elgesį gali įvertinti ne tik kaip pažadų nesilaikymą, bet ir kaip banalų šiltos kėdės saugojimą – netgi partijos interesų sąskaita.
Remiantys I.Degutienę dešinieji irgi įgyja papildomą argumentą savo teorijai, jog A.Kubiliaus iš rankovės staigiai ištrauktas V.Landsbergio anūkas bus tik dabartinio partijos vedlio ir šalininkų įrankis.
Vis dėlto vargu ar visa tai gali lemtingai pakenkti G.Landsbergiui antrajame pirmininko rinkimų ture. Kitas klausimas – ar jam pavyks ištraukti partiją iš sąstingio?
Juk svarbiausia dešiniųjų kryžkelė labai aiški. Arba jiems pagaliau pavyksta išsiveržti iš maždaug 200 tūkst. ištikimiausiųjų rinkėjų rato ir jį padidinti dar bent keliasdešimčia tūkstančių, arba po 2016 m. Seimo rinkimų teks dar ketveriems metams palaidoti svajones būti valdžią formuojančia jėga, o gal net apskritai valdančiąja partija.
Siekiant, kad partija sulauktų naujų rėmėjų antplūdžio, reikia ne tik naujo nacionalinio masto lyderio potencialą turinčio vedlio, bet ir nuoseklios atsinaujinimo politikos.
Sunku pasakyti, ar G.Landsbergis jau pribrendo būti tokia vėliava.
Vien garsiojo senelio pavardės ir jauno veido, kurie kol kas, atrodo, labai veikia didelę dalį konservatorių, gali neužtekti už partijos ribų.
Kita vertus, reikės telkti ir pačią Tėvynės sąjungą, kurioje per šiuos rinkimus įsisiūbavusios nemažos aistros.
Negana to, konservatoriams į nugarą toliau grėsmingai kvėpuoja liberalai, turintys ambicijų ne tik užimti dešiniosios stovyklos lyderių vietą, bet ir tapti viena dominuojančių šalies politinių jėgų.
Prisiminus, jog konservatorių gretose iki šiol nebuvo girdėti rimtesnių diskusijų, kaip kokybiškai atsinaujinti, atnaujinti savo bendravimo su visuomene stilių, naujojo partijos vadovo laukiantys uždaviniai ir iššūkiai, švelniai tariant, ne iš lengvųjų.
Kai kurie politologai spėja, jog galbūt ir pats G.Landsbergis ima tai suprasti ir svarstyti, ar vertėtų būtent dabar rizikuoti politine karjera siekiant žūtbūt laimėti partijos pirmininko postą.
Čia iškyla ir kitas natūralus klausimas: ar I.Degutienė būtų geriau? Be abejo, būdama Seimo pirmininke ji buvo viena populiariausių šalies politikų, bet abejotina, ar šiuo metu ji sugebėtų pasiekti ko nors daugiau, nei dar labiau mobilizuoti tuos pačius tradicinius partijos rinkėjus.
Bet ar tai pirmiausia nebus vyresnio amžiaus žmonės ir ar drauge nebus atstumtas jaunimas, kuriuo partija pastaruoju metu taip didžiavosi?
Taigi kad ir kaip baigtųsi šie konservatorių vadovo rinkimai, klausimų apie partijos ateitį tikrai liks.