Viena vertus, kyla pasididžiavimo jausmas savo valstybe, kai iš nieko
susikūrusios krašto gynybos jos ministras važiuoja į keliolika kartų
didesnę šalį patarti, kaip apsiginti nuo agresijos.
Kita vertus, tenka gūžčioti pečiais: kaip iš pažiūros galinga valstybė
Ukraina pateko į tokią, švelniai tariant, dramatišką padėtį.
Žlungant sovietų imperijai, Ukraina buvo trečia pasaulyje atominio (po
JAV ir Rusijos) ir ketvirta (po JAV, Rusijos ir Kinijos) konvencinio
karinio potencialo šalis.
Dėl atominio ginklo didžiosios valstybės Kijevą, liaudiškai tariant,
„išdūrė“. Ano meto Ukrainos vadovai nepasižymėjo strateginiu mąstymu ir
leido įsiveisti neregėto masto korupcijai.
Jerevano Kaukazo instituto tyrinėtojo S.Minasiano duomenimis, tuo metu
Ukrainoje buvo 6500 tankų, 1100 kovos lėktuvų, dešimtys tūkstančių
kitos karinės technikos. 2014 m. pradžioje karinėje rikiuotėje liko apie
180 kovinių lėktuvų (dar tiek pat sandėliuose), panašia proporcija
sumažėjo kitos ginkluotės.
Kur pradingo likusioji dalis? Du dešimtmečius ji buvo vagiama ir
parduodama. Šimtai korumpuotų kariškių ir visokių kitokių veikėjų tapo
milijonieriais ir multimilijonieriais. Tai vyko vadovaujant visiems
nepriklausomos Ukrainos vadovams.
Bet net po tokio švaistymo šalyje liko gana įspūdingas kiekis
senesnės ar atnaujintos ginkluotės.
Tačiau mūšiuose su separatistais kažkodėl buvo naudojama gremėzdiška
1960 m. ar net 1950 m. gamybos karo technika, nors esama ir modernios.
Gal užsikimšę sandėliai buvo valomi?
Tuo metu separatistai, pradėję kovoti atgyvenusiais T-64 tankais,
ilgai netrukus jau pasitelkė iš Rusijos atkeliavusius modernius
ginklus. Drauge su tais, kurie moka jais naudotis.
Žinoma, kariniu požiūriu kvaila būtų skelbti padedančių Ukrainai karinių
specialistų konkrečios pagalbos duomenis, bet kokia buvo ir yra šios
valstybės, turinčios milžiniškos korupcijos tradicijas, situacija,
Vakarų visuomenė turi žinoti. Juk nuogąstaujama, kad teikiama pagalba
pateks ne pagal tiesioginę paskirtį ar net į „kreivas“ rankas.
Visi jau žino, kad ne tik Kaukazo regione, bet ir kitur vis populiaresni
tampa privatūs kariniai dariniai. Dar nėra tikslios informacijos, ar
buvęs Dniepropetrovsko gubernatorius I.Kolomoiskis formavo ir apmokėjo
du privačius batalionus, bet faktas yra tai, kad separatistų pusėje
Rusijos oligarchas K.Malofejevas finansavo Strelkovo-Girkino reidą į
Slovjanską.
Beje, „privačios armijos“ nėra didelė naujiena. Lietuvių žiniasklaida
gana plačiai rašė apie 1991-1993 metų gruzinų karų įžymybę, karinės
struktūros „Mchedrioni“ savininką D.Joselianį. Prasidėjus karui Kalnų
Karabache, azerbaidžanietis verslininkas S.Guseinovas pats suformavo
motorizuotų šaulių pulką.
Menkesnio mastelio pavyzdžių yra dar daugiau. Šiuolaikinė Ukraina – ne
išimtis. Ukrainos prezidentas pažadėjo prigriebti privačias karines
struktūras, bet pažadų negana. Pasimaišius sukarintų, menkai
kontroliuojamų struktūrų vadovų protui, valstybės donorės gali
patekti į labai keblią padėtį.
Svarbu ne tik tai, kaip kontroliuojami „entuziastai“, bet ir kaip
vadovaujama mūšiams. Per metus Ukrainos kariuomenės nesėkmės su
separatistais, kurie iš pradžių atrodė nušluojami per kelias savaites,
ne vien specialistams sukėlė šoką.
Kas vadovauja Ukrainos kariuomenei ir kokia jos kvalifikacija? Vadai
baigę aukštuosius karinius mokslus, kurie visame pasaulyje iki
klasikinio lygio bemaž vienodi, o rezultatai nepaaiškinami. Viena iš
versijų: politikai pernelyg kišasi į konkrečių karinių veiksmų eigą,
siekia simbolinių pergalių, tam aukoja profesionalią karinių veiksmų
logiką.
Po Rusijos agresijos prieš Gruziją 2008 m. karybos specialistai svarstė
vieną epizodą: kodėl gruzinų karinės pajėgos neapėjo Cchinvalio ir
neužblokavo Rokio tunelio, o paskubomis patraukė į Pietų Osetijos
sostinę? Užtvėrus kelią tankams, gal kitokie būtų buvę ir rezultatai.
Vienas spėjimų – Gruzijos valdžia norėjo kuo greičiau iškelti pergalės
vėliavą Cchinvalyje.
Kokią strateginę reikšmę turi mėsmalė Donecko oro uoste? Tik simbolinę.
Kariniu požiūriu visiškai beprasmis mūšis, kai iš jo vis sprunkama,
bijant patekti į katilą. Kartais atrodo, kad padrika kova dėl vieno
ar kito simbolio, kurį bemat po pasaulį paskleis žiniasklaida, tampa
neatsiejama karo Ukrainoje dalimi.
Neaišku, kas svarbiau: ar vos ne paskui kiekvieną tanką bėgantys
keli specialieji korespondentai, imantys interviu iš vos po kelių
minučių žūsiančio kario, ar kruopščiai apgalvoti fronto, jeigu jis yra,
veiksmai?
Dėl žiniasklaidos karus vos ne kasdien gali stebėti (įsijausdamas ar
ne), bet taip ir likti nesupratęs, kokios jų tikrosios priežastys, kokie
neskelbiami tikslai. Niekas nebedrįsta spėlioti, kada tie karai
baigsis. Gal dalyvaujančių valstybių vadovai daugiau žino?
Tiesos siekimas nėra priekabių ieškojimas. Jeigu remiame nuoširdžiai,
reikia stengtis pamatyti ir kitą Ukrainos mėnulio pusę.
Svarbu, kad ten vykstantys mūsų valstybės vadovai ir aukšto rango
pareigūnai to nedarytų vien savireklamos tikslais.