Jau keistųjų, primenančių sosto paveldėjimo procedūras, bet truputėlį užsitęsusių rinkimų metu, kada neva varžėsi jaunystė ir patyrimas, konservatorių reitingai staigiai krito žemyn, o pirmininko rinkimus laimėjus G.Landsbergiui, norime to ar nenorime, greičiausiai bus taip, kad nuosmukio tendencijos ir partijos populiarumo sumažėjimas populiacijoje atsiskleis visu gražumu. Nesu net tikras dėl to, ar konservatorių partija išvis sugebės pereiti tokį minų lauką, ar ši partija per tokį netikėtai ištikusių perturbacijų laikotarpį nebus nugyvendinta negrįžtamai, ar ras jėgų kada nors atsitiesti vėliau.
Problema ne ta, patinka kam nors G.Landsbergis ar nepatinka, tikime, kad šis jaunas žmogus gali atnešti naujų idėjų ar netikime, bet objektyvaus fakto duotybėje, jog Landsbergio pavardė neabejotinai yra pats didžiausias kapitalas tarp konservatorių partijos narių, bet vargu ar ši garsi pavardė gali kapitalizuoti partijos sėkmę visuomenėje, renkant Seimą ir savivaldos rinkimuose, formuojant valdžios ešelonus. O esmė čia vis tik susiveda į pavardę ar ne, visa kita yra tik triukšmas ir dūmai, kaip kartais sakoma, opiumas liaudžiai?
Dar daugiau, – po R.Ozolo mirties į paviršių išplaukė ne vieno bendražygio liudijimas, kad garsusis G.Landsbergio senelis valdžią andai kaupė staigiais judesiais, taigi dabar anūko veržimasis per jėgą primena kažkokius senus kompleksus, liūdnai nuteikia užgriuvusio vaizdelio panorama.
Trečias momentas yra tai, kad dabar jau tarsi turime teisę su lengva ironija žiūrėti į konservatorių partinę masę, į šios partijos eilinių narių daugumą, tapusia paternalistinių kompleksų įkaite. Baigdamas vis tik nesusilaikysiu netarstelėjęs žodelyčio dėl minėtų idėjų, kurių laukia žmonės, pasirodžius politinėje scenoje naujam veikėjui. Iš tiesų, kaip atrodo, nepagrįstai perdeda įtaigos technologijų reikšmę tie komentatoriai, kurie teigia, kad dabar viską lemia komunikacija, o ne idėjos. Kita vertus, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, idėjų trūkumas ir yra pati silpniausia jaunojo ir naujojo konservatorių vado vieta, dabar jam skelbiant neretai kitų senų seniausiai išsakytas, kartais net išdėvėtas mintis, drauge viską užpilant nauju populistiniu padažu, pavyzdžiui, nurodant, kad anksčiau konservatoriai būdavo arogantiški ir pasipūtę, dabar neva atėjo laikas atsiprašyti tautos.
Na, imkime ir pabandykime įsivaizduoti tai, kaip arogantiškieji konservatoriai bando atsiprašyti tautos, tarkime, virkauja TV studijose, nusižeminę maldauja atleidimo, – kažkoks siurrealizmas, ne kitaip. Kita vertus, vis tik ne arogantiškas Seimo konservatorius yra pati didžiausia bėda, kaip atrodo, daug didesnis blogis yra žmonių kvailumas ir tamsumas, taip pat Kremliaus pataikūnų siautėjimas tuose pačiuose Seimo rūmuose ir už jų ribų.
