Aišku, tris kadencijas atpylęs Vilniaus vadovas simboliškai perspėjo įpėdinį, kad sostinės reikalai – kietas riešutas. Jiems perkrimsti reikės stiprių dantų.
Inauguracijos iškilmės prie Baltojo tilto – jau praeityje, R.Šimašiui ateina laikas parodyti, ar jo dantys tokie pat tvirti kaip ir dailūs. Būtų gaila, jei išsilaužtų.
Naujasis meras nuo pirmųjų darbo dienų pradėjo krimsti vilnietiškus kietuosius riešutėlius: pažadėjo greitai rasti vietų 4 tūkstančiams sostinės mažylių, išjudinti įstrigusią mokyklų pertvarką ir dar sugrėbti šiukšles Neries pakrantėse.
To ir laukė už R.Šimašių balsavę rinkėjai, pavargę nuo didingų A.Zuoko užmojų pirkti salas Graikijoje, tiesti greitojo tramvajaus linijas ar statyti Guggenheimo muziejų.
Aišku, buitinių problemų erdve apsiribojęs R.Šimašius rizikuoja virsti „darželinukų meru“, bet pirmuosius žingsnius jis pradeda neblogai, derindamas tikrą veiklą su viešųjų ryšių akcijomis. Jam neatrodo prasminga šarvuočiu sutraiškyti „Mercedes“ – užtektų nugriauti skulptūras nuo Žaliojo tilto. Tiksliau, pažadėti tai padaryti.
Ar ši užduotis tokia paprasta? Vargu. Kovodamas su Žaliojo tilto „balvonais“, o tai yra tokia netikra kova su netikru šešėliu, naujasis meras rizikuoja nusvilti.
R.Šimašius šiuo atveju mąsto kaip politikas, kuriam tenka nusilenkti sąjungininkams konservatoriams.
Juk kvaila būtų manyti, kad A.Zuokas skulptūras paliko paveldosaugininkų globojamoje ramybėje ilgėdamasis sovietinės praeities.
Buvęs meras tiesiog mąstė ne kaip politikas, o kaip verslininkas, išmanantis turizmo rinkodarą. Puikiai suprato, kad prisivilioti Vakarų turistų bažnyčiomis, kurių ten šimtus kartų daugiau, įdomesnių ir senesnių, – beviltiška. O štai proletarai, „kolchoznikai“ su kūjais ir pjautuvais – juk egzotika.
R.Šimašius pasiryžęs paprastai perkrimsti ir vaikų darželių riešutėlį.
Jis pasiūlė dalį krepšelio nukreipti į privačias ugdymo įstaigas ir skirti šeimai piniginę paramą, kad būtų galima vesti vaiką į privatų darželį arba samdytis auklę.
Tačiau darželinuko krepšelio mero nurodymu nenuneši kur nori – reikia derinti su Vyriausybe, parengti teisinį pagrindą, sutvarkyti krūvą biurokratinių reikalų.
O biurokratija liberalas kaip tik ir bodisi, todėl administracijos direktore pasirinko profesionalę vadybininkę, kuriai ir teks visas juodas darbas.
Nors parama darželinukų šeimoms numatoma nedidelė, kalbama apie 100 eurų šeimai per mėnesį, praskolintame Vilniuje ir tiek pinigų rasti nebus lengva.
Žinoma, nesėkmės atveju meras galės skėstelėti rankomis ir parodyti pirštu į pirmtaką, sakydamas, kad jis įklampino sostinę į skolas.
Lygiai taip, kaip tas pirmtakas dėl tų pačių skolų priekaištingai rodė į buvusią A.Kubiliaus Vyriausybę.
Vilniaus mokyklų pertvarka iš tiesų strigo, iš dalies ir dėl politinių priežasčių, nes mokymo įstaigų sujungimui labiausiai priešinosi lenkų politikai, sudarę reikšmingą dalį valdančiosios miesto koalicijos.
Dabar Lietuvos lenkų rinkimų akcija – jau opozicijoje. Bet R.Šimašiui skaitytis su lenkų bendruomene, taigi ir su politikais, vis tiek teks. Antraip V.Tomaševskis su savo kariauna vėl puls rėkti, kad lietuviai skriaudžia lenkus.
Kai perkrimsti riešutą neužtenka dantų, padeda toks įrankis – spragtukas.
R.Šimašius tokį turi – prezidentė D.Grybauskaitė tarsi pažadėjo visokeriopą paramą naujajam sostinės merui. Pirmojo valstybės asmens palankumas – didelis pranašumas.
Tačiau nors ir labai energinga mūsų prezidentė, naujų darželių ji nepastatys, mokyklų nesujungs, transporto spūsčių neišsklaidys.
Spragtukas padeda tik kietą kevalą perskelti. Bet jeigu nori branduolius triaukšti, reikia ir neprastus savo dantis turėti.
