Pernai spalį Jonavos rajono miškuose pasiklydusi vietos gyventoja Gražina Jonušienė nesulaukė pagalbos, nors telefonu bendravo su pareigūnais visą naktį. Moteris buvo rasta tik paryčiais, pasitelkus sraigtasparnį ir kinologus. Panašus likimas ištiko šių metų vasarį Jonavos rajone sumuštą Darių Kriaučiūną.
Dembavoje nusikaltėliams pagrobus ir sudeginus merginą buvo sukurta daug parodomojo šou serijų – atleistas BPC vadovas, sudarytos įvairios komisijos, BPC ir ryšio operatoriai įpareigoti įdiegti skambinančiojo vietą nustatančią įrangą.
Tarnybos kūrė spektaklius apie savo tariamas pastangas dėl numerio nustatymo ir koneveikė viena kitą, užuot darniai įveikusios technines kliūtis.
Vidaus reikalų ministerija, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas privalėjo rasti išeitį, pasitelkti telekomunikacijų specialistus, tačiau visi buvo užsiėmę darbo imitavimu.
Šis pomėgis persismelkė visose srityse. Garsiai ir daug kalbama apie telefoninių sukčių pažabojimą, bet vežimas niekaip nejuda iš vietos. Teisėsauga net neveda tokių nusikaltimų statistikos – viskas įtraukiama į bendrą sukčiavimų skalę, nors ši statistika atskleistų nusikaltėlių braižą ir kitas svarbias detales.
Niekaip nesugebama pričiupti senukus apgaudinėjančių 50–100 kalinių, nors jie seniai turėjo būti po padidinamuoju stiklu, kasdien tikrinami, sudaromi jų ir jų sėbrų laisvėje, taip pat – telefonų tiekėjų sąrašai.
2010 metų rugpjūčio 8 dieną praūžus uraganui prezidentė Dalia Grybauskaitė Kaune žarstė pažadus sugriautų namų savininkams apie žalos kompensavimą, tačiau jai išvykus, žmonės liko prie suskilusios geldos.
Šimtalapes programas ir strategijas nusvertų vienas žodis „padaryta“, tačiau tada reikėtų iš tikrųjų dirbti.
Daug paprasčiau ateitį kurti išmiklintu liežuviu. Tik kur tokia ateitis nuves?
Bendrasis pagalbos centras (BPC)Vidaus reikalų ministerija (VRM)darbo imitavimas
Rodyti daugiau žymių