Orams atšilus kauniečiai poilsio gamtos prieglobstyje ieško miesto parkuose. Tačiau juose mažai ką galima nuveikti, todėl neretai ten tik vaikus vežioja motinos, alkoholį girsnoja jaunimas ir nusilengvinti išvedami šunys.
Nors parkų yra nemažai, vienų infrastruktūra sugriuvusi arba gerokai apleista. Kiti parkai per mažai prižiūrimi ir kauniečių pailsėti nevilioja.
Architektas ir urbanistas, Kauno architektūros ir urbanistikos etikos tarybos (KAUET) narys Alvydas Steponavičius, prisidėjęs prie ne vieno Kauno parko įkūrimo, įsitikinęs, kad kiekvienas Kauno parkas turi savitą veidą, tačiau jiems trūksta gerų šeimininkų, nes idėjų, ką žaliosiose zonose veikti, profesionalams nestinga.
– Kaune esantys Kalniečių, Dainavos, Draugystės parkai, suformuoti sovietmečiu, populiarūs ir dabar. Kaip vertinate jų būklę? – „Laikinoji sostinė“ paklausė A.Steponavičiaus.
– Stebint žmonių srautus, matyti, kad parkai tikrai populiarūs ir dar sovietmečiu buvo suprojektuoti galvojant apie gyventojų patogumą. Štai Draugystės parką rėmina dirbtinai sukurtos kalvos. Jos poilsiaujantiems žmonėms užstoja gatvės triukšmą. Panašių kalvų yra ir Kalniečių parke.
Kai žmonės jaučiasi tarsi uždaroje erdvėje, tačiau pačiame parke yra atvirų vietų, sukuriamas jaukumo pojūtis, parkai turi savitą atpalaiduojančią dvasią.
Šių parkų augalija gana gerai prižiūrima. Tačiau infrastrūktūra – apleista. Štai Draugystės parke išdaužyti žibintai, aptriušę suolai, vietomis duobėti takai.
Čia suprojektuotas ir buvo įrengtas nedidelis baseinas, kuriame galėtų braidyti vaikai. Bet jis apgriuvęs ir neveikia. Tačiau visa infrastruktūra, vandens vamzdžiai, kanalizacija išlikę. Tereikėtų baseiną paremontuoti ir atsukti vandenį. Tokiam darbui užtektų maždaug 2 tūkstančių eurų.
Gana apleisti ir kiti miegamuosiuose rajonuose įkurti parkai. Mano nuomone, Kauno parkams reikia gerų šeimininkų, kurie sugebėtų palaikyti elementarią tvarką. Ten, kur bendruomenės stiprios, seniūnijų atstovai aktyvūs, ir parkuose yra daugiau tvarkos.
Jie sugeba gauti pinigų savo aplinkai gražinti ir gyvenimo kokybei gerinti. Pajutę, kad viešosios miesto erdvės populiarios, į jas, manau, ilgainiui atsigręžtų ir verslininkai.
O idėjų, ką parkuose veikti, nestinga. Kalniečių parke tiktų atviras kino teatras. Draugystės parke ant kalvų galima būtų įrengti amfiteatrus, jų papėdėse – scenas. Tiktų ir šokių aikštelės. Tokį pageidavimą esu girdėjęs iš Dainavos rajono senjorų bendruomenės narių. Žinoma, turėtų veikti ir kavinės.
– Mieste turime ir natūraliai susiformavusius miško tipo parkus. Tačiau juose kauniečiai dar mažiau turi kuo užsiimti. Ką, jūsų nuomone, reikėtų keisti?
– Bene geriausiai iš miško tipo parkų gyventojams pritaikytas Santakos parkas. Gerai, kad jame pradėtos rengti įvairios šventės. Mano nuomone, Santakoje trūksta tik įdomaus tilto, kad dviejų upių susiliejimo vietoje galėtume palydėti saulę ar stebėti plaukiojančius laivus.
Per mažai išnaudojame Kleboniškio miško parką. Jį tiktų pritaikyti aktyviam ir ekstremaliam poilsiui – kalnų dviratininkams ir kalnų slidinėjimui. Turime puikų pavyzdį – Vilniuje atgaivintas Liepkalnio kalnas. Lietuviai drauge su latviais įkūrė slidinėjimo centrą, kurį jo lankytojai giria.
Liūdna žiūrėti ir į Ąžuolyną. Jame komercinė veikla ribojama. Tačiau bent augmeniją reikėtų prižiūrėti geriau. Derėtų išpjauti daugiau šabakštynų, kad išryškėtų patys ąžuolai. Naujus medžius reikėtų sodinti soliteriniu būdu. Tai reiškia, kad nauji ąžuolai turi būti sodinami taip, jog pavieniai medžiai pabrėžtų gražiausius parko taškus. Kol kas susidaro įspūdis, kad ąžuolai atsodinami chaotiškai. Ąžuolynui reikia gero girininko. Tada kauniečiai šią vietą ramiam poilsiui labiau pamėgs.
Situacija bent dalyje Ąžuolyno turėtų netrukus pagerėti. KAUET nariai su savivaldybe skelbs Dainų slėnio atnaujinimo konkursą.
Planuojame, kad konkurso nugalėtoją turėsime jau šią vasarą. Iš esmės sutvarkius slėnį, atgims ir dalis Ąžuolyno.
Man neramu dėl mažojo Ąžuolyno ant Parodos kalno. Verslininkai ten ketina kurti Verslo alėją. Svarbu, kad projektas būtų išmintingas ir nesumenkintų ten augančių ąžuolų vertės.
– Bene liūdniausiai atrodo Ramybės parkas. Jo statusas išskirtinis. Tai senosios neveikiančios miesto kapinės. Kokia veikla tiktų čia?
– Manau, jam reikėtų sugrąžinti kapinių statusą. Ten tebėra palaidota daug žmonių palaikų. Todėl parkas turi niūroką aurą. Tačiau ir tokią situaciją galima išnaudoti.
Pasaulyje yra daugybė pavyzdžių, kad kapinės virsta turistų traukos vieta. Tereikia sumanios vadybos. Be to, nereikėtų bijoti ten kurti ir kavinių. Tik būtina prisiminti, kad tai sakrali vieta. Todėl ir elgtis joje reikėtų pagarbiai, tačiau ne davatkiškai.
– Kauniečiai vis dar nedrąsiai naudojasi parkų privalumais, mažai juose deginasi, retai užkandžiauja. Kaip manote, kodėl?
– Poilsio parkuose kultūra tik formuojasi. Iš dalies taip yra dėl to, kad parkai per daug apleisti. Kita priežastis – gyventojų elgesio kultūros stoka.
Šunis vedžiojantys jų šeimininkai ne visada surenka išmatas, nesusimąsto, kad nuo jų ligomis gali užsikrėsti žaidžiantys vaikai, kad atsisėsti ant žolyno greta tokio „palikimo“ nemalonu. Ką jau kalbėti apie užkandžiavimą.
Manau, kad seniūnijų įgaliotiniai turėtų kur kas dažniau lankytis parkuose. Įspėti ir bausti tokius ar kitus viešosios tvarkos pažeidėjus. Pajutę, kad tvarka prižiūrima, nederamai besielgiantys žmonės tam ieškos kitų vietų.