Per 40 metų šie rūmai matė labai daug – ir džiūgaujančias jaunas poras, kurių dalis nė metams nepraėjus atėjo paduoti pareiškimų skirtis, ir jauduliu netveriančią 80-metę nuotaką. Būta ir klasta įsiprašiusio netikro kunigėlio, prieš vaizdo kameros objektyvą pasismaginusio su dviem „pamergėmis“.
Vilniaus santuokų rūmai – tarsi liudininkai ir išlikusių, ir pasikeitusių vedybų papročių, parodančių savitą sovietinio palikimo bei naujovių lydinį šiuolaikinės kasdienybės kultūroje.
Vežė turistus iš visos imperijos
Pagal archyvinius dokumentus, Lietuvos SSR valstybinė komisija Civilinės metrikacijos rūmų K.Kalinausko gatvėje priėmimo aktą pasirašė 1975-aisiais. Tačiau Vilniaus savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Ilona Jurgutienė portalui lrytas.lt pasakojo, kad pirmoji pora buvo sutuokta 1974-ųjų metų gruodžio 31 dieną – taip pasakojo įstaigos veteranai.
Iki tol vilniečių santuokos, gimimai ir mirtys buvo registruojami Civilinės metrikacijos skyriuje Pylimo gatvėje. Tokios įstaigos buvo vadinamos „zagsais“, pagal rusišką santuokos registracijos įstaigų pavadinimo trumpinį.
Naujasis „zagsas“ K.Kalinausko gatvėje anuomet buvo architektūrinė sensacija visoje Sovietų Sąjungoje. Rūmų projekto autorius architektas Gediminas Baravykas (1940–1995 m.) buvo apdovanotas SSRS Ministrų Tarybos premija. Ne tik architektams tai buvo aukščiausias įvertinimas, tiesa, po Lenino ir Taikos premijų.
Apžiūrėti Vilniaus santuokų rūmų buvo vežami turistai iš visos tuometės SSRS.
Naudojo geriausias medžiagas
Dabar Santuokų rūmai atrodo kaip tipiškas sovietinio postmodernizmo pavyzdys, truputį juokingas. Atrodo, lyg pastatas raudonuotų atsiprašinėdamas: atseit atleiskite, kad aš čia dar stoviu. Nors statinys anaiptol ne raudonas, o pilkas, kaip ir dauguma sovietmečio statinių.
Maždaug prieš dešimtmetį rūmai atrodė tikrai varganai, aptrupėjusiais laiptais buvo vos galima užlipti. Dabar jie sutvarkyti, tik cemento siūlės matyti.
Pastatas neatrodo labai nudrengtas ir iš vidaus, turint omenyje, kad statytas sovietmečiu, kai girtų statybininkų brokas buvo tapęs vienu mėgstamiausių anekdotų siužetų.
„Vis dėlto Santuokų rūmai buvo statomi atidžiai, kokybiškai. Buvo naudojamos geriausios ano meto technologijos. Kai prieš 5 metus šiuolaikiniai statybininkai keitė lubas, jie stebėjosi, kokių gerų, patvarių šiltinimo ir izoliacinių medžiagų anuomet būta“, – pasakojo Vilniaus civilinės metrikacijos skyriaus vedėja.
Ji sakė nepamenanti, kad per 40 metų būtų buvęs darytas kapitalinis remontas.
„Čia kažko keisti negalima, nes rūmai – kultūros paveldas“, – aiškino I.Jurgutienė.
Kas žingsnis – vertybės
Paveldo vertybės čia – sulig kiekvienu žingsniu. Saugotinos kultūros vertybės yra gobelenai ant vestibiulio sienų, vitražai tuoktuvių ceremonijų salėje ir Svečių menėje.
Svečių menėje yra per abi puses atlenkiamas stalas, kurį Santuokų rūmų darbuotojai juokais vadina „šachmatų lenta“. Kokia buvusi jo paskirtis, niekas jau nepamena, bet jis įrašytas į inventorių, vadinasi, turi būti.
Į svečių salę kviečiami sutuoktuvininkų svečiai, jei jų susirenka itin daug. Atsinešti alkoholinių gėrimų ir juos gerti Santuokų rūmuose draudžiama. Išimtis – tik simbolinė šampano taurė ceremonijų salėje.
„Paprotys išgerti šampano sudarius santuoką išliko, žmonės nori išlaikyti šią tradiciją. Geriama iš tų pačių taurių, likusių nuo sovietinių laikų. Tik jau šampanu mes neaprūpiname, nepriimame ir atneštų butelių. Šampaną tiekia kavinė“, – pasakojo I.Jurgutienė.
Sutuoktuvių salėje kabo milžiniškas krištolinis sietynas. Irgi kultūros vertybė, sverianti 6 tonas. Bet tai tokia vertybė, kurios patys rūmų darbuotojai prisibijo, kad ji nenukristų jiems ant galvos. Bet ne todėl, kad sietynas būtų prastai pritvirtintas.
Milžiniško sietyno virpesiai
„Fotografai labai jau mėgsta užlįsti už sietyno ir fotografuoti, kai jaunieji pasirašo santuokų knygoje ir mauna žiedus, bučiuojasi. Tada sietyno varvekliai suskamba, ima vibruoti, ne itin jauku pasidaro“, – prisipažino jau 20 metų poras tuokianti Vilniaus metrikacijos skyriaus inspektorė Nijolė Zenovičienė.
Sietynas atrodo lyg apsinešęs smėliu – bet jis ne purvinas, o pagamintas iš Panevėžio krištolo, kuris ir buvo tokios spalvos, skirtingos nei sovietmečiu garbintas skaidrus, blizgantis čekiškas krištolas.
Kokybiškai pastatytų rūmų priežiūra nėra labai sudėtinga. Sienos nepelija, netrūkinėja. Kartkartėmis reikia vandens ir smėlio mišiniu nuplauti dulkes nuo specialiu dekoratyviniu tinku (grioveliais) padengtų sienų.
Viena įdomesnių Santuokų rūmų erdvių – „apsigalvojimų kambariai“. Iš tiesų tai tualeto kambariai jaunikiui ir jaunajai bei jų palydai, skirti susišukuoti, susitvarkyti drabužius prieš einant į ceremonijų salę. Tačiau prigijo „apsigalvojimų kambarių“ pavadinimas.
Plykstelėjo sekso skandalas
Vilniaus santuokų rūmų senbuviams ne visi prisiminimai malonūs. Iki šiol erotiniuose portaluose galima rasti pornografinių nuotraukų, kuriose matyti rūmų interjero detalės, Vytis ir Lietuvos trispalvė.
Pornografinėje fotonovelėje vaizduojama, kaip tariamas kunigas Vilniuje smaginasi su dviem merginomis, kurių viena lyg vaizduoja jaunikį, kita – atseit nuotaką.
Tai buvo 1997 metais sukurtas lenkų pornografinių filmų prodiuserių projektas. Kaip jie pateko į Vilniaus santuokų rūmus, liko neaišku. Tuometis Civilinės metrikacijos skyriaus vedėjas Povilas Mickūnas tikino buvęs apgautas, užsienietis fotografas esą išsinuomojęs salę fotografuoti vestuvinių suknelių kolekciją.
Aštuoniasdešimties ir dar skaisti
Nors šiuo metu Lietuvoje pripažįstamos ir bažnytinės santuokos, tuoktis galima įvairiose vietose, civilinės metrikacijos skyriuose santuokos tik įtraukiamos į apskaitą, Vilniaus santuokų rūmai išlieka pagrindine vilniečių tuoktuvių vieta. Per dieną savaitgaliais sutuokiama apie 50–60 porų.
Nors kai kurios tradicijos išliko, vedybų papročiai smarkiai keičiasi.
„Vis daugiau jaunų porų tuokiasi paprastomis darbo dienomis. Tada įvairios šventinės paslaugos – limuzinų nuoma, restoranai – kainuoja mažiau. Pavyzdžiui, šį antradienį sutuokėme 20 porų. Jau 9 valandą ryto atskubėjo pora, mes dar nė susišukuoti nespėjome“, – pasakojo Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja.
Jaunųjų palyda kur kas mažesnė, nei būdavo sovietiniais laikais, dažniausiai į tuoktuvių ceremoniją atvyksta keturiese: jaunikis su nuotaka ir liudininkai.
„Bet sveikintojų būna gerokai daugiau. Vestuvių svečiai dažnai pasistato palapinę šalia esančiame parke ir puotauja, o jaunieji iš karto po sutuoktuvių iškilmių išleidžiami į povestuvinę kelionę“, – apie naujus vestuvių papročius kalbėjo I.Jurgutienė.
Mokestis paduodant pareiškimą tuoktis – 20 eurų.
Santuokų rūmų darbuotojams įstrigo maždaug prieš 10 metų vyriausia čia sutuokta pora. Jaunikiui buvo apie 90 metų, nuotakai – 80 metų.
„Vyrui tai buvo jau ne pirma, o moteriai – pirma santuoka. Ji atvyko pasipuošusi balta vestuvine suknele, labai jaudinosi“, – šypsodamasi prisiminė pašnekovė.
Praėjusiais metais Vilniaus civilinės metrikacijos skyriuje buvo registruota 5 tūkst. 800 santuokų, 10 tūkst. 599 gimimai, išduoti 6 tūkst. mirties, 2 tūkst. 194 skyrybų liudijimai.
Santuokų rūmų pasididžiavimas – archyvas, kuriame saugoma 30 milijonų santuokų, gimimų, mirčių, ištuokų liudijimų. Tai – tikras lobis istorikams, ypač nagrinėjantiems demografinę Vilniaus miesto raidą.
