Visa tai nutiko ne Graikijoje. Bet jau poryt gali prasidėti būtent toje Europos Sąjungos šalyje.
Prieš 15 metų bankrutavusi Argentina šiai ES ir eurozonos valstybei galėtų papasakoti daug baisų istorijų. Apie plėšimus parduotuvėse, butuose, gatvėse, apie sužvėrėjusius iš nevilties šiaip jau normalius gyventojus. Apie jausmą, kai iš tiesų nebeturi ką padėti ant stalo. O tai ne visai tas pats, kaip liūdėti dėl perpus sumažėjusios pensijos ar algos.
Ir apie tai, kad neturėdamas jokio darbo ir jokios vilties, kažkaip visai kitaip pradedi įsivaizduoti pensijos amžiaus padidinimą, nes toje realybėje šis padidinimas ar dar kas nors panašaus nebeturi jokios realios prasmės.
Bet Graikijoje gali būti blogiau. Daug blogiau. Ji nėra didi prekiautojų ir gamintojų šalis. Priešingai nei Argentinoje, kurią timptelėjo aukštyn iš duobės staiga pradėjusios didėti pasaulinės grūdų kainos, graikai beveik neturi ką eksportuoti. Jų viltis – geografija, geras oras ir turistai. Bet kodėl jie turėtų ištempti skęstančią ir pingančią šalį, jeigu jų pinigų nepakako geresniais laikais?
Šiaip jau visa tai nebuvo jokia paslaptis. Visus tuos penkerius metus, kai graikai tampė savo skolų gumą, analitikai kūrė futuristinius scenarijus.
Bet graikams, regis, šis praregėjimas atėjo tik užvakar. Išsirikiavus į eilę prie uždarytų bankų, pasaulis ir jo grėsmės pradeda atrodyti kitaip. Kuo didesnė eilė, daugiau ištuštintų bankomatų, tuo ryškesnis vaizdas. Panašiai kaip po svaigaus baliaus paryčiais įšokus į ledinį vandenį.
Tai dar tik preliudija, bet šoko žymė apčiuopiama. Greitosios apklausos rodo: vis daugiau Graikijos gyventojų linkę pritarti kreditorių nustatytoms sąlygoms, nors dar prieš 4 dienas bandė išvengti.
Net ir spėjant, kad šią ribinę situaciją linksmasis Graikijos premjeras Aleksis Cipras ir visada atsipūtęs jo finansų ministras primetė apgalvotai, faktai lieka faktais – duetas mažina savo aroganciją ir jau sutinka nusilenkti kreditoriams ar net atšaukti referendumą. Keletas dar likusių išlygų esmės nebekeičia. Šoko terapija padėjo.
Žinant graikišką reikalų tvarkymo stilių, galutinių apibendrinimų negalima daryti niekada. Patirtis juk neeilinė. Demokratijos lopšio ir civilizacijos šventovės palikuonys įsmuko į euro klubą klastodami savo šalies rodiklius.
Lyg ir to dar būtų negana, sukūrė puikias savo įžūlumu schemas Europos Sąjungos paramos lėšoms siurbti. Daugybę metų gana išmaniai vedžiojo už nosies tarptautinius kreditorius ir didelę dalį savo gerovės dengė kitų šalių sukurta pridėtine verte. Pusantro milijardo, kurio negavo Tarptautinis valiutos fondas – tik ašara. Iš viso reikia grąžinti 240 milijardų.
Vis dėlto užvakar graikai kai ką suprato. O jeigu kuris dar nesuprato, pajuto tikrovę kaulų smegenimis. Kai kieme – vilkas, tvarkos reikalaujantis kaimynas nebeatrodo toks atgrasus.
Bet kai kas susiprato dar anksčiau, maždaug tuomet, kai į valdžią Graikijoje atėjo taisykles dar kartą sulaužyti pažadėję populistai.
Europos Sąjungos viršūnės ir nuosekliai sunkiami kreditoriai pagaliau atrado – Graikija blefuos iki paskutinės sekundės ir pasiriš kaklaraiščius tik tada, kai bus įvaryti į kampą ir nebeturės nė šešėlio vilties. Šią savaitę maždaug taip ir nutiko.
Šios faktiškai jau seniai bankrutavusios valstybės ministras pirmininkas ir jo finansininkas dabar taip pat jau žino – minkštakūne tradiciškai laikoma Europos Sąjunga vis dėl to turi ne tik šiokius tokius nagus, bet net ir šiokį tokį stuburą.
Kai derybininkai nusiima kaukes ir išsirengia beveik nuogai, ateina laikas deryboms. Jis atėjo. Penkeriais metais per vėlai. Bet geriau negu nieko.
Šiandien akivaizdu, jog geriausias vaistas šiai valstybei buvo ne upeliu tekantys milijardai, o šoko terapija. Pasireiškusi dar visai lengva forma ir vos keletą dienų, padarė tai, kas nepavyko mojuojant bizūnu ir riestainiu.
Iš tiesų nuoširdžiai gaila šios valstybės žmonių, ypač tų, kurie nebeturi iš ko rinktis – pensija ar pašalpa yra ir bus vienintelė jų paspirtis. Bet gailint vis dėl to negalima pamiršti, kad populistus į valdžią jiems renka ne Briuselis, ne Europos centrinis bankas ar Tarptautinio valiutos fondo vadovė Kristina Lagard. Išsirenka patys.
Komentaras skambėjo per Lietuvos radiją
