Baisu atidaryti langą ne tik Laisvės alėjoje ties Vytauto parku. Dar
baisiau prie didžiųjų Kauno sankryžų prieigų. Kol buvo vėjuota, dulkių
kamuoliai kažkaip išsisijodavo per stipresnių vėjo gūsių rėtį. O
artėjant savaitgaliui tapo sunku kvėpuoti.
„Galėtų per karščius bent laistyti gatves“, – penktadienį burbėjo
nepatenkintas vyras prie spaudos kiosko. Pliką galvą sena skrybėle
prisidengęs piktas žmogelis norėjo nusipirkti vandens, tačiau kioskas
buvo uždarytas. Teks žingsniuoti į parduotuvę.
O žingsniuoti Laisvės alėja tolyn nuo Soboro nėra paprasta – jos dalį
iki A.Mickevičiaus gatvės statybininkai yra aptvėrę, palikdami
nedidelius praėjimus visai šalia pastatų. Piktintis tuo, suprantama,
nėra ko – vyksta ilgai laukta pėsčiųjų bulvaro rekonstrukcija.
Nepatogumus teks iškentėti, nieko čia nepadarysi.
Tik staiga skrybėlėtam žmogeliui už nugaros sucypia stabdžiai ir
pasigirsta riebus keiksmažodis. Tai nutrūktgalvis dviratininkas vos
neįsirėžė į lėtai žingsniuojantį pėsčiąjį.
Dviračių takas liko užtvertoje Laisvės alėjos dalyje, todėl
paminas minantieji važiuoja tuo pačiu siauru gatvės pakraščiu,
kuris paliktas pėstiesiems. Nesvarbu, kad kartais ten žmonėms
prasilenkti sunku.
„O kaip man pravažiuoti?“ – pyksta jaunas vaikinas su ausinuku, vos
neparbloškęs skrybėlėto burbeklio. Ir visai nenori klausytis triskart
vyresnio žmogaus patarimo apvažiuoti rekonstruojamą Laisvės alėjos dalį
Kęstučio gatve. „Visi turime vienodas teises, nepatogumais taip pat
visi turime dalytis“, – nelinkęs nusileisti dviratininkas.
Jis iš dalies teisus – ir pėstieji galėtų išraustą pėsčiųjų gatvės
dalį galbūt aplenkti. Tačiau jei visi taip elgtųsi, tai čia
įsikūrusioms parduotuvėms jau dabar reikėtų kabinti spynas ant durų.
Iki šiol net turistai, išvydę rekonstruojamos gatvės užtvarus, nesuka
atgal, o smalsiai dairydamiesi eina pirmyn.
Tiesą sakant, gal ir be reikalo, nes Laisvės alėjoje už Soboro, link
Vytauto parko, nelabai yra ką pamatyti. Nebent piktžolėmis apžėlusį
kažkada akį džiuginusį rožyną šalia ligoninės ir poliklinikos sienų.
Nepatikėsite, bet vieną pavakarę šalia jo fotografavosi pagyvenusių
vokiečių pora. Tikėkimės, kad juos sudomino skulptūra „Sapnas“prie buvusio
gėlyno – nesinorėtų, kad nuotrauka taptų miesto nevalyvumo įrodymu.
Griauti, valyti, tvarkyti ir gaivinti Kaune išties dar yra ką. Ne tik
tam, kad turistams nereikėtų aiškinti, jog vidury Laisvės alėjos
tvora aptvertas aukštaūgis kranas nėra istorinis paminklas, o tik
vieno iš daugelio vaiduoklių mieste simbolis.
Dar prieš ateidami į valdžią kovą su vaiduokliais skelbę politikai ją
jau pradėjo. Tiesa, dar ne su tais, kurie dešimtmečiais miesto panoramą
gadina, o tūnančiais valdiškose įstaigose. Jų per pastarąjį dešimtmetį
prisiveisė tiek daug, kad niekas gerai net nežinojo nei įstaigų skaičiaus,
nei ką jose įdarbinti žmonės veikia.
Tačiau kovoti su vaiduokliais valdiškose įstaigose nėra lengviau nei su
statybų griaučiais. Kai kurie jų taip gerai apsišarvavę, kad įsakymu
atleisti iš darbo tokiems nepamojuosi – sėdės, gadins orą ir šaipysis,
nes žino, kad teismas anksčiau ar vėliau jiems grąžins patogią
kėdę. Arba pareikalaus didžiulės piniginės kompensacijos, kad
galėtų dar metus nieko neveikti ir sočiai gyventi.
Tokių pavyzdžių Kaune – apstu. Nors kai kurie savivaldybės įstaigose
ar jos kontroliuojamose įmonėse giliai šaknis įleidę specialistai
kartais didesnę dienos dalį praleidžia bylinėdamiesi teismuose dėl
jiems mestų korupcinių ar finansinių kaltinimų, tačiau trauktis iš
darbo jie neketina.
O jei ir užveria kurios nors darbovietės duris, tai, žiūrėk, lyg
vaiduokliai išnyra kitoje. Išmes „Kauno vandenys“ – priims Kauno
gatvių apšvietimo įmonė. Neliks geros vietos čia – dar yra „Kauno
autobusai“ ar „Automobilių stovėjimo aikštelės“. Jei netikite,
paklauskite, pavyzdžiui, buvusio miesto tarybos nario V.Venslovo.
Gal pasidalys patirtimi.
Teisus burbeklis kaunietis – dulkėtas gatves per karščius laistyti
reikia. O ar sulauksime gaivaus lietaus, nuplausiančio dulkes nuo mūsų mąstymo.
„Laikinoji sostinė“