Baisu atidaryti langą ne tik Laisvės alėjoje ties Vytauto parku. Dar baisiau prie didžiųjų Kauno sankryžų prieigų. Kol buvo vėjuota, dulkių kamuoliai kažkaip išsisijodavo per stipresnių vėjo gūsių rėtį. O artėjant savaitgaliui tapo sunku kvėpuoti.
„Galėtų per karščius bent laistyti gatves“, – penktadienį burbėjo nepatenkintas vyras prie spaudos kiosko. Pliką galvą sena skrybėle prisidengęs piktas žmogelis norėjo nusipirkti vandens, tačiau kioskas buvo uždarytas. Teks žingsniuoti į parduotuvę.
O žingsniuoti Laisvės alėja tolyn nuo Soboro nėra paprasta – jos dalį iki A.Mickevičiaus gatvės statybininkai yra aptvėrę, palikdami nedidelius praėjimus visai šalia pastatų. Piktintis tuo, suprantama, nėra ko – vyksta ilgai laukta pėsčiųjų bulvaro rekonstrukcija. Nepatogumus teks iškentėti, nieko čia nepadarysi.
Tik staiga skrybėlėtam žmogeliui už nugaros sucypia stabdžiai ir pasigirsta riebus keiksmažodis. Tai nutrūktgalvis dviratininkas vos neįsirėžė į lėtai žingsniuojantį pėsčiąjį.
Dviračių takas liko užtvertoje Laisvės alėjos dalyje, todėl paminas minantieji važiuoja tuo pačiu siauru gatvės pakraščiu, kuris paliktas pėstiesiems. Nesvarbu, kad kartais ten žmonėms prasilenkti sunku.
„O kaip man pravažiuoti?“ – pyksta jaunas vaikinas su ausinuku, vos neparbloškęs skrybėlėto burbeklio. Ir visai nenori klausytis triskart vyresnio žmogaus patarimo apvažiuoti rekonstruojamą Laisvės alėjos dalį Kęstučio gatve. „Visi turime vienodas teises, nepatogumais taip pat visi turime dalytis“, – nelinkęs nusileisti dviratininkas.
Jis iš dalies teisus – ir pėstieji galėtų išraustą pėsčiųjų gatvės dalį galbūt aplenkti. Tačiau jei visi taip elgtųsi, tai čia įsikūrusioms parduotuvėms jau dabar reikėtų kabinti spynas ant durų. Iki šiol net turistai, išvydę rekonstruojamos gatvės užtvarus, nesuka atgal, o smalsiai dairydamiesi eina pirmyn.
Tiesą sakant, gal ir be reikalo, nes Laisvės alėjoje už Soboro, link Vytauto parko, nelabai yra ką pamatyti. Nebent piktžolėmis apžėlusį kažkada akį džiuginusį rožyną šalia ligoninės ir poliklinikos sienų. Nepatikėsite, bet vieną pavakarę šalia jo fotografavosi pagyvenusių vokiečių pora. Tikėkimės, kad juos sudomino skulptūra „Sapnas“prie buvusio gėlyno – nesinorėtų, kad nuotrauka taptų miesto nevalyvumo įrodymu.
Griauti, valyti, tvarkyti ir gaivinti Kaune išties dar yra ką. Ne tik tam, kad turistams nereikėtų aiškinti, jog vidury Laisvės alėjos tvora aptvertas aukštaūgis kranas nėra istorinis paminklas, o tik vieno iš daugelio vaiduoklių mieste simbolis.
Dar prieš ateidami į valdžią kovą su vaiduokliais skelbę politikai ją jau pradėjo. Tiesa, dar ne su tais, kurie dešimtmečiais miesto panoramą gadina, o tūnančiais valdiškose įstaigose. Jų per pastarąjį dešimtmetį prisiveisė tiek daug, kad niekas gerai net nežinojo nei įstaigų skaičiaus, nei ką jose įdarbinti žmonės veikia.
Tačiau kovoti su vaiduokliais valdiškose įstaigose nėra lengviau nei su statybų griaučiais. Kai kurie jų taip gerai apsišarvavę, kad įsakymu atleisti iš darbo tokiems nepamojuosi – sėdės, gadins orą ir šaipysis, nes žino, kad teismas anksčiau ar vėliau jiems grąžins patogią kėdę. Arba pareikalaus didžiulės piniginės kompensacijos, kad galėtų dar metus nieko neveikti ir sočiai gyventi.
Tokių pavyzdžių Kaune – apstu. Nors kai kurie savivaldybės įstaigose ar jos kontroliuojamose įmonėse giliai šaknis įleidę specialistai kartais didesnę dienos dalį praleidžia bylinėdamiesi teismuose dėl jiems mestų korupcinių ar finansinių kaltinimų, tačiau trauktis iš darbo jie neketina.
O jei ir užveria kurios nors darbovietės duris, tai, žiūrėk, lyg vaiduokliai išnyra kitoje. Išmes „Kauno vandenys“ – priims Kauno gatvių apšvietimo įmonė. Neliks geros vietos čia – dar yra „Kauno autobusai“ ar „Automobilių stovėjimo aikštelės“. Jei netikite, paklauskite, pavyzdžiui, buvusio miesto tarybos nario V.Venslovo. Gal pasidalys patirtimi.
Teisus burbeklis kaunietis – dulkėtas gatves per karščius laistyti reikia. O ar sulauksime gaivaus lietaus, nuplausiančio dulkes nuo mūsų mąstymo.
„Laikinoji sostinė“
