„Ką daugiau Didžiasalyje veikti? Koncertų retai būna, dainininkai pas mus beveik neužsuka. Štai Rytis Cicinas prieš porą metų buvo atvažiavęs. Tai buvo didžiausias įvykis“, – juokėsi iš šiltnamio grįžtanti Zina.
Anot jos kaimynės Marinos, šiltnamiai Didžiasalyje – kaip vasarnamiai. Tiesa, daug gyventojų turi sodus, bet jie – už 2–3 kilometrų, kasdien neprivaikščiosi. O šiltnamis – čia pat, už kelio.
„Daržovių jokių neperkame. Viską užsiauginame patys. Prisirenkame uogų, grybų, konservuojame žiemai. Toks natūrinis ūkis“, – aiškino iš Užkarpatės kilusi Marina.
Zina tvirtino, kad šiltnamiai – ne tik maitintojai, savotiškas vietos gyventojų klubas, bet ir puikiausia vieta poilsiui.
Mat 25 metai prabėgo vasaromis renkant mėlynes ir žemuoges ir nugara moteriai vis dažniau apie tai primena. Tad pasišildyti saulėje prie šiltnamio – puikiausia vieta.
„O ką tokiems kaip mes Didžiasalyje veikti? Plytų fabriko nėra, siuvyklos nėra. Apskritai darbo nėra. Didžiasalis kaip užkeiktas, joks verslas čia nepritampa“, – skundėsi Zina.
Moterų nuomone, juodą darbą padarė prilipdyta zombių miesto etiketė. Nors asocialių asmenų į Didžiasalį seniai niekas nebeveža, atvykėliai vis tiek pirmiausia fotoaparatus nukreipia į du daugiabučius tuščiomis langų kiaurymėmis.
Po tokių apsilankymų pasklinda nuotraukos ir atrodo, kad Didžiasalis – kaip po karo.
