Marksizmas kažkada pretendavo į mokslinį visuomenės pažinimą, bandė
nustatyti už tarsi nenuspėjamos žmonių valios slypinčius pastovius
dėsnius, bet stirtos šia tema prirašytų knygų griuvo kartu su mokslinio
komunizmo pagrindais kurta valstybe.
Kokiais pagrindais kuriasi ir plečiasi ES, žino tik nedaugelis
sugebėjusių jos teisinius aktus perskaityti politikų. Nemenka dalis
balsuoja išvis nieko neskaitę. O ką jau kalbėti apie rinkėjus?
Gatvėje teko girdėti apie nenuskendusius pabėgėlius iš Afrikos: mūsų
prezidentė moka angliškai, nuvažiuos į Briuselį ir viską sutvarkys.
Bet Briuselis dieną naktį laužo galvą, ką daryti su Graikija. O kokia
ateitis laukia pačios ES? Lietuvoje vis dar tikima finansų ekspertais.
Kalba solidžiai, pažeria daug statistikos.
Buvo metas, kai A.Brazauskas žiniomis iš ekonomikos nokautuodavo bet
kurį politiką. Jeigu žmogus tiek daug žino, tai gal ir apie ateitį
teisingai sako, samprotavo paprasti Lietuvos piliečiai.
Dabartiniai ekonomikos ekspertai irgi stebino įžvalgomis, kas laukia
Graikijos. Tačiau lemiamą akimirką visos prognozės tapo panašios į
vieną televizijos laidą, po kurios vedėjas pasakė išvadą: kuo pokalbį
pradėjome, tuo ir baigėme – niekas neaišku.
Griūties akivaizdoje bejėgės tampa net pačios protingiausios galvos. Du
mėnesiai iki Maidano apžvalgininkai atsipalaidavę svarstė apie šventę,
kuri turėjo įvykti Ukrainai pasirašius sutartį su ES. Kad gali būti ir
kitaip, net į užuominas buvo atsainiai mojama ranka. Visi buvo
įtikėję laiminga ir pergalinga baigtimi.
Jeigu kas nors būtų pradėjęs aiškinti, jog Rusija pasišiauš, aneksuos
Krymą, Donbase sukurs dar vieną Padniestrę, žus daug žmonių, vėl surems
ragus Rytai ir Vakarai, toks kalbėtojas būtų palaikytas mažų mažiausiai
nesveiku.
Kas dabar imtųsi prognozuoti Ukrainos ateitį? Skils į dvi dalis?
Praradusi viltį tapti ES ir NATO nare atsigręš į Rusiją? Dėl pagalbos
Ukrainai ims konfliktuoti JAV ir ES? Kas nors 30 procentų tikslumu
galėtų numatyti tolesnį Rusijos elgesį?
2008 m. pasirodė J.F.Dunnigano ir A.Bay populiarios knygos „Greitas ir
purvinas kelio į karą vadovas“ ketvirtasis leidimas apie pasaulio
konfliktų dabartinius židinius ir jų ateitį.
Sukūrę savitą karinių
konfliktų priežasčių tyrimo metodą autoriai ypač gausios informacijos
fone gana tiksliai vaizduoja dabartinę situaciją.
Tačiau Rusijos atžvilgiu, kaip ir daugelis kitų panašių vakarietiškų
analitinių leidinių, autoriai dažnai šauna pro šalį. Matomi šeši
Rusijos ateities variantai.
1. 45 procentai. Rusijos ekonomika stabilizuosis ir išliks
demokratija. Nedideli karai „artimajame užsienyje“. Taikdariškos
karinės operacijos. Rusijos ir Baltarusijos federacija.
2. 25 procentai. Politinė ir ekonominė situacija Rusijoje pablogės.
Rusijos politikai pradės ieškoti atitraukiančių dėmesį nuo vidinių
problemų būdų sukeldami konfliktus su „artimuoju užsieniu“. Kariškiai
ir kraštutiniai nacionalistai pradės žvanginti ginklais. Konfliktas su
Iranu, Turkija ir Kinija. Stiprės autoritarizmas.
3. 15 procentų. Ekonominės problemos vis labiau stums į chaosą, tačiau
bendroji padėtis nebus katastrofiška. Kraštutiniai nacionalistai
reikalaus vis labiau spausti kitaminčius ir pereiti prie griežtų
priemonių su nepaklusniais kaimynais. Karai su nepaklusniaisiais
visuomenei patiks, tačiau demokratija nežlugs.
4. 10 procentų. Rusija praras viską. Galimas pilietinis karas. Jeigu
taip atsitiktų, galimas karas su kuria nors viena ar keliomis
valstybėmis: Ukraina, Turkija, Iranu, Kazachstanu, Gruzija,
Azerbaidžanu. Penki procentai tikimybės – karas su Lenkija arba
Lietuva dėl Kaliningrado srities.
5. 4 procentai. Konfliktas su Ukraina dėl artėjančio NATO.
6. 1 procentas. Rusija, Ukraina, Baltarusija ir Kazachstanas kuria
vieną didelę supervalstybę.
Knygoje ne kartą užsimenama, kad Krymas labai pavojingas nesantaikos
tarp Rusijos ir Ukrainos šaltinis, galintis įtraukti į konfliktą visą
regioną. Bet prieš septynerius metus autoriai net nesapnavo, kad gali
būti taip, kaip dabar matome.
Nors konfliktinių situacijų ateities prognozių paklaidos kartais ir
didelės, studijos autoriai iš didžiulio kiekio panašių tyrimų
išsiskiria pastangomis kiekvieną teiginį pagrįsti gausia istorine ir
faktine medžiaga. Vis geriau negu bejėgiškas skėsčiojimas rankomis.
Atskirti esminius dalykus nuo šalutinių – sunkiausias šiuolaikinių
situacijų tyrimo uždavinys. Ne kiekvienas žvanginimas ginklais, kaip
Šiaurės Korėjoje, baigiasi realia grėsme, o kartais, regis, nežymus
etninis konfliktas, kaip Balkanuose, labai greitai gali suliepsnoti
plačioje teritorijoje.
Su kuo dabar „kaunasi“ Lietuva? Su V.Putinu ar V.Žirinovskiu?
Pastarasis net pačioje Rusijoje jau seniai tapo pajuokos objektu, o
Lietuvoje vis dar reaguojama vos ne į kiekvieną nusigyvenusio politiko
nusičiaudėjimą.
Yra tokią situaciją ir teisinančių: jeigu rimti mokslininkai negali
pasakyti, kas mūsų laukia net netolimoje ateityje, gal geriau paklausyti
visada dalelę tiesos sakančio juokdario.