Kurėnas – plaukioti Kuršių mariomis pritaikyta burvaltė. Ekspedicija, kuriai vadovavo istorikas, profesorius Alfredas Bumblauskas, po Nemune praleistos savaitės neatrodė nusiplūkusi, iškankinta alinančios kaitros, nors gyvenimo sąlygos kurėnuose – spartietiškos. Tačiau upeivių, regis, nekankino nei alkis, nei troškulys – prisikrovę mineralinio vandens, konservuoto maisto, jie sėkmingai nusigavo nuo Kauno iki Kuršių marių, o paskui ir iki Klaipėdos.
Šeštadienio vakarą Šiaurės rage prisišvartavo ne bet koks, o plaukiojantis Lietuvos jūrų muziejaus (LJM) eksponatas – tiksli senovinės žvejų Kuršmarių žvejų burvaltės replika. Kurėno statytoją ir kapitoną, LJM Laivybos istorijos skyriaus vadovą Romaldą Adomavičių prie krantinės pasveikino jo bendravardis sūnus – Klaipėdos universiteto doktorantas, taip pat buriuotojas, su tėvu dirbantis Jūrų muziejuje. Į burvaltę mikliai įsiropštė ir du kapitono anūkai.
Kelionėje R.Adomavičiui padėjo buriavimo sportui neabejingas televizijos žurnalistas Edmundas Jakilaitis – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui skirtos odisėjos, kai greičiausia Lietuvos jūrų jachta „Ambersail“ plaukė aplink pasaulį, dalyvis. Buriuojantis žurnalistas greitai įsitikino, jog jūrose ir vandenynuose sukaupta patirtis ne visada praverčia Nemune vairuojant kurėną. Dvelkiant nepalankiems vėjams, pasroviui plaukę upeiviai įjungdavo variklį.
Žygio vadovas A.Bumblauskas gyrė draugišką dešimties žmonių įgulą, kurioje buvo ir trys damos – etnologė Zita Kelmickaitė bei dvi Vilniaus universiteto istorijos magistrantės – Aušra Terleckaitė ir Akvilė Gasiulytė. Pasak jo, burvaltėje visą kelionę buvo normalus psichologinis klimatas: „Konfliktų žiežirbos neskraidė. Tolerantiški skirtingų profesijų, pomėgių ir amžiaus žmonės vienas kitą suprasdavo iš pusės žodžio. Šis žygis mus visus dar labiau suartino.“
Ekspedicijos dalyviai stabtelėjo Vilkijoje, Panemunėje, Sudarge, Bitėnuose, Rusnėje, Ventės kyšulyje, Drevernoje. Ten jie apžiūrėjo su Lietuvos istorija susijusias vietoves, bendravo su vietiniais gyventojais. Klaipėdoje išaugusią, bet tik pirmą kartą į burvaltę sėdusią Z.Kelmickaitę pribloškė ne tik panemunių grožis, bet ir tenykščių žmonių nuoširdumas.
„Pamatėme visiškai kitokią Lietuvą – ne dejuojančią, kad viskas pas mus blogai, o žengiančią pirmyn, gerbiančią ir saugančią praeities tradicijas. Panemunių gyventojai mus pasitiko kaip artimiausius gimines, vaišino įvairiausiais skanėstais, rodė gražiausias vietas, bendruomenių pastangomis ir lėšomis įrengtus muziejus“, – po finišo susijaudinusi kalbėjo populiari televizijos laidų vedėja ir etnologė Z.Kelmickaitė.
Pirmą kartą sprangios upeivio duonos paragęs lenktynininkas Benediktas Vanagas, plaukdamas kurėnu, galbūt ir pasigedo jam įprasto greičio. Tačiau Dakaro ralių dalyvis tvirtino Nemune pamatęs tai, ko dar niekada neregėjo, ir džiaugėsi galimybe po varginančių lenktynių dykumose pasižvalgyti po Lietuvą iš burvaltės.
Kurėno kapitonas R.Adomavičius labiausiai stebėjosi apmirusiu Nemunu: „Plaukdami nuo Kauno iki pat Rusnės neišvydome nė vieno laivelio – graudus vaizdas. Tik Kuršmarėse sumirgėjo burės.
Didžiausios Lietuvos vandens arterijos pakrantės, nusėtos Europos Sąjungos lėšomis įrengtomis prieplaukomis. Kelionėje ekspedicijos dalyviai, bendraudami su panemunių gyventojais, mėgino išsiaiškinti, kodėl vasarą jos stovi tuščios – jokie laivai, net žvejų valtys mėlynųjų Nemuno vingių neberaižo.“
Ne juokais pasipiktinusi Z.Kelmickaitė žadėjo užkurti pirtį Turizmo departamentui: „Ką ten veikia valdininkai, kodėl neišnaudojamos vandens turizmo infrastruktūros plėtrai skiriamos investicijos? Panemunėse turistams tikrai yra ką veikti, bet niekas nemato Nemuno grožybių, jį supančių piliakalnių, neatskleidžiamas etnokultūros, kulinarijos paveldas.“
Panašiai kalbėjo kiti Šiaurės rago kavinės „Meat Lovers Pub“ terasoje susirinkę upeiviai, tarp kurių dar buvo ir gamtininkas Selemonas Paltanavičius, istorijos magistrantas Simonas Teškevičius bei atlikėjas Gabrielius Liaudanskas – Svaras, plaukęs su mažamečiu sūnumi. Pastarasis žavėjosi viskuo – ir kelione, ir bendražygiais.
Sustoję pakrantėse upeiviai nakvodavo palapinėse. Kurėną lydėjusi LRT kūrybinė grupė fiksavo ekspedicijos dalyvių mintis, jų pokalbius, įdomiausių susitikimų su žmonėmis akimirkas. Operatoriams bei jų asistentams padėkojęs už nelengvą kelionę E.Jakilaitis tikino, kad filmuotos medžiagos užteks aštuoniems televizijos filmams. Premjeros – rudenį.
Saulės nuskrudintus ekspedicijos „Nemunu per Lietuvą“ dalyvius kavinės terasoje, nuo kurios atsiveria Klaipėdos jūrų uosto panorama, šiltai pasveikino meras V.Grubliauskas. Nemuno upeivystės mohikanų sambūrio dvasiniam lyderiui A.Bumblauskui jis ir uosto vadovai įteikė atminimo dovanas, palinkėjo nenuleisti žygio vėliavos.
Vandenų įtaką Lietuvos istorijai anksčiau tik probėgšmiais nagrinėjęs A.Bumblauskas šio žygio sėkmės įkvėptas metė dar vieną iššūkį Nemunui: „Kitos kelionės maršrutas jau numatytas. Vėl plauksime kurėnu, aplankysime Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorines žemes – nuo aukštupio Baltarusijoje iki Kauno.“