Na, o dar vienas įvardijo Palangą visos Lietuvos veidu, turėdamas omenyje keliasdešimt sulaikytų nevykėlių iš veik milijono ten poilsiaujančių. Tai leiskite man pasakyti štai ką: gal kas ir mano esąs morozas ir budulis, tik, būdamas ne toks savikritiškas, save į tą sąrašą neįtraukiu. Ar aš jau nebe tauta? Šitie apibendrinimai neturi nieko bendro su žurnalistikai keliamais reikalavimais. Visų pirma būtina pagrįsti faktais bet kokį teiginį, antraip straipsnis tėra literatūra, dažniausiai žemo lygio. Tegul šaukiantys visų vardu įrodo, kad Lietuva kažkokia išskirtinė šalis, o lietuviai išskirtinė tauta. Tegul įrodo, kad kriminaliniai nusikaltimai, narkomanija ir narkotikų gaminimas didesniais ar mažesniais kiekiais yra kertinis Lietuvos verslas sulyginamas su Afganistanu.
Tegul įrodo, kad prostitucija tipiškai lietuviška ir niekur neegzistuojanti. Ar dar pavyzdžių reikia? Manau, kad ne, nes akivaizdu, kad dauguma žmonių dirba, mokosi, augina vaikus, myli, nekenčia, džiaugiasi, verkia, kalėjimuose nesėdi, moka mokesčius, dalyvauja rinkimuose. Sąrašas normalių žmonių normaliai besielgiančių labai ilgas.
Tai didžioji dalis Lietuvos gyventojų. Pareiškimai „mes esame tokie ir anokie“ įgriso iki gyvo kaulo ir tokius pareiškimus derėtų įvardinti kaip piktybinę dezinformaciją. Būtina kritikuoti žmogiškasias ydas visose jos išraiškose privačiame gyvenime ar viešame, bet daryti tai profesionaliai, o ne lyg kokie siekiantys pigios šlovės nevykėliai.
Toks jausmas, kad dergiantys Lietuvą niekada nėra iškėlę kojos iš savo namų. Papasakosiu apie aktualų įvykį, gražų ir tuo pat skaudų. Tikriausiai daug kas jau žino ar girdėjo brolių A. ir N. Bilevičių, apkaltintų švedės mergaitės Švedijoje žmogžudyste, istoriją. Vienas brolis ir vieno brolio žmona jau paleisti.
Šia byla ypač domisi vienas stambiausių švedų dienraščių ir IT portalu „Expressen“. Bendradarbiauju su juo jau keletą metų. Portalas sulaukia apie 5 milijonus lankytojų per savaitę. Pasakysiu apie bylą tik tiek, kad jau nuo pat pradžių man ir redakcijai kilo įtarimų dėl šių kaltinimų. „Expressen“ yra vienintelis švedų dienraštis profesionaliai, bešališkai ėmęsis ją tirti. Ekspertu buvo pakviestas garsus Švedijos kriminalistikos profesorius.
Taigi, kalbėsiu kiek apie Bilevičių šeimą ir pačius Pociūnėlius, jo bendruomenę. Su kolega švedu Mats Larsson buvau nuvykęs į Pociūnėlius. Aplankėme Bilevičių šeimą. Brolių motina Jūratė Bilevičienė yra apdovanota keliomis padėkomis už savo visuomeninę veiklą Pociūnėlių bendruomenėje. Ji ir jos vyras yra išauginę net trys betėvius vaikus.
Visi darbštūs, mokosi ar dirba. Kaip sakė J. Bilevičienė „visiškai taip pat auginau savo sūnus“. Suprantamas šeimos skausmas trenkęs lyg žaibas iš giedro dangaus. Atkreipiau dėmesį į sodybą: sutvarkyta, švari, graži. Nustebs neigiamai apie Lietuvą visų vardu kalbantys, kai pasakysiu, kad Pociūnėlių gyvenvietė galėtų būti pavyzdžiu ne vienam Lietuvos miesteliui. Jis tvarkingai sutvarkytas kur nepažiūrėsi: gatvės, sodybos. Dalis gyvenvietės gyventojų yra rimti ūkininkai. Nei girtuoklių, nei besitrankančių vaikų, nei bomžų nepamatysi. Pociūnėlių bendruomenė net įsteigė sulčių spaudimo įmonėlę.
Na, o kaip tos, anot „žinovų“, tos „baisios Lietuvos“ miestelio žmonės reagavo į Bilevičių šeimos tragediją? Pagal „tos baisios Lietuvos“ normas kaimynai turėjo pulti į tos šeimos apkalbas, atsiriboti nuo jos. Bet taip neatsitiko. Anot kaimynų, anot bendruomenės pirmininkės Ilonos Petretienės, anot Skėmių Seniūnės Romualdos Rimkuvienės, jie pažįsta šią šeimą, jie ją gerbia ir sunkioje jai akimirkoje ją remia.
Ar tokių pavyzdžių mažą? Pripažinsiu, kad mano, žurnalisto, problema yra pastovus kapstymasis neigiamuose mūsų visuomenės procesuose, kurių nors vežimu vežk. Man nereikia aiškinti visų tų neigiamybių ypatumus, žinau atmintinai, kritikuoju pastoviai. Bet kartais tiesiog būtina pakelti galvą nuo mėšlo idant, pasižvalgius po horizontą, vėl pradėti adekvačiai vertinti tikrovę. Kodėl besibaisintiems „visa Lietuva“ nenuvažiavus į tuos pačius Pociūnėlius?
Ar kitus miestelius ir ten susipažinti su tų miestelių bendruomenių veikla? Garantuoju, pigūs triukai ir šūkiai „esame budulių tauta“ įstrigtų gerklėje. Šiame kontekste tarp manęs ir jau kito švedo kolegos Gusten Holm kilo diskusija tema „Ar būtina rašyti tik apie kritikuotinus įvykius visuomenėje“. Ir pasiūliau jam bei „Expressen“ redakcijai parašyti apie Pociūnėlius ne kaip apie kažkokią „galimų nusikaltėlių“ gyvenamą vietą, bet parodyti švedams Lietuvą, miestelį, bendruomenę, kurioje žmonės nėra jokie asocialūs asmenys.
Pasiūliau parodyti kūrybingą bendruomenę, žmogišką bendruomenę, visai tokią pačią kaip ir bet kuri analogiška Švedijoje. „Mažiausiai ko reikia“, pasiargumentavau, „tai rasizmo skatinimas kitataučiams, šiuo atveju lietuviams“. Švedų dienraščio redakcija sutiko su mano pasiūlymu ir reportažas buvo publikuotas.
Sovietų laikais, kas dar pamena, tikrai bendravimas tarp eilinių žmonių buvo daugiau betarpiškas, nes visi, net ir komunistiniai karjeristai, sėdėjo viename komunistinės tikrovės brude.
Su laisve, demokratija, tačiau, iškilo ir niekada už laisvę ir demokratiją nekovojusios moralinės davatkos, dabar leidžiančios sau keikti Lietuvą ir jos visuomenę ad hominem, nors tų laikų antrasis Lietuvos himnas „Graži tu mano, brangi Tėvyne“ neprarado savo aktualumo. Juolabiau šiandien, kai mūsų kaimynas, regis, išėjo iš proto. Ta Tėvynė išties graži, tik reikia karts nuo karto atsitokėjus, kad ir Valstybės dieną, tai prisiminti.
