„Nebus jokių problemų, atvyksite ir išrašysime“, – tokį pažadą išgirdome iš anksto paskambinę į pasienio užkardą. Valio – pagaliau ir valstybės pareigūnai išmoko, kad klientas visada teisus (juk jeigu sąžiningai moku mokesčius, vadinasi, ir esu klientas tų, kurie iš tų mokesčių gyvena).
Deja. Tikrovė buvo šiek tiek kitokia. „Ko? Žvejoti? Iš Vilniaus? Arčiau negalėjote?“ – šitaip draugiškai vėsiame užkardos pastate mus sutiko pagyvenęs uniformuotas vyriškis. Ir iškart užsiminė, kad turėsime bėdų.
Mat jiems aštuntą baigiasi pamaina, kol prie darbo stos kiti, teks laukti. Kiek? „Iki devynių tai tikrai“, – neslėpė vyras. Galvoje ėmė suktis mintis – kad tik spėtume palapinę pasistatyti, kol šviesu, žvejybą jau nukelsime rytui. Bet tokius planus iškart sujaukė dar viena užuomina: „O šiaip tai mes turime teisę jūsų prašymus svarstyti tris dienas.“
Gal kas pamanytų, kad šitaip postringaudamas ir mindžikuodamas šalia pareigūnas tiesiog norėjo baigiantis pamainai užsidirbti porai šalto alaus bokalų. Tik kad tiesiai jam virš galvos plakatas riebiomis raidėmis šaukė, kad išgirdus apie korupciją reikia skambinti atitinkamu telefono numeriu.
Greičiausiai tas pasienietis buvo tiesiog pavargęs. Užtat jį pakeitę šypsodamiesi leidimus išdavė kaipmat. Ir dar palinkėjo gerai pailsėti.
Trijų dienų laukti neteko. Nors būtų buvę nieko keista. Juk iki šiol nemažai valstybės tarnautojų mano, kad jei į įstatymus įrašytas terminas, iki kurio žmogui turi būti duotas vienoks ar kitoks atsakymas ar išrašytas popiergalis, tai anksčiau tai padaryti – visiška nesąmonė.
Ir visai nesvarbu, kad darbų – ne marios, kad galima suktis ir tris ar penkis kartus greičiau. Juk vargu ar kas pagirs, jei savaitės užduotys bus įvykdytos iki trečiadienio pietų.
Greičiau priešingai – stropumu nepatenkintas viršininkas pamanys, kad toks žmogelis gali taikytis į jo vietą, todėl užkraus dar didesnę krūvą popierių.
Antai savivaldybės ir kitos organizacijos skundžiasi, kad viešųjų pirkimų konkursų dokumentus narpliojantys valdininkai nuolat delsia priimti sprendimus iki visiškos galutinio termino pabaigos.
O tuomet atsiunčia papildomų klausimų, ir karuselė sukasi tol, kol kyla grėsmė, kad visai nuplauks kokiam šaligatviui ar tualetui skirti pinigai.
Patys tikrintojai stoja piestu: tai jūs čia atsakinėjate per lėtai, patys laukiate paskutinės dienos ir minutės. Ir taip – be galo, be krašto.
Lietuvoje nuo kitų metų pradės veikti užstato už tarą sistema.
Įmonė pateikia Aplinkos ministerijai savo planus, sulaukia pastabų, tuomet pataiso dokumentuose nurodytus skaičius. Atrodo, viskas gerai? Anaiptol.
Juk paragrafas numato, kad speciali komisija palaiminimą turi išduoti per tiek ir tiek laiko. Anksčiau nedraudžiama, bet ar verta tai daryti? Juk kabinetų žiurkėms nelabai rūpi, kad verslui kiekviena diena kartais gali būti aukso vertės.
Tik ką čia vien apie Lietuvą, jei trypčiojančių ir apsispręsti negalinčių triznių apstu visoje ES. Jau daugiau nei pusmetį špygą visiems rodantys graikai šoka sirtakį ir net nesvarsto apie skolų grąžinimą. O sutrikę skolintojai nuolat rengia paskutinės minutės susitikimus ir derybas, kurioms suskaičiuoti jau nebeužtektų nei rankų, nei kojų pirštų.
Mat niekur neparašyta nei kaip nubausti tuos graikus, nei kaip iš euro zonos juos pašalinti. Todėl „paskutinių“ ir „lemiamų“ dienų, savaičių ir mėnesių greičiausiai dar bus labai daug.
Toks ir buvo ilgasis savaitgalis – nuo vizito pasienio užkardoje iki beviltiškų politikų lemenimų apie Graikiją sekmadienio naktį.
O žuvys? Laimei, jos jokių pirmutinių ar paskutinių terminų nepaiso – kibo kaip reta gerai.