Kodėl prezidentė taip pasielgė – nesunku atspėti. Artėja Seimo rinkimai, konservatoriai, kuriuos palaiko prezidentė – pakrikę. EKusaitės temos išbalinimas – tiesiog vyšnelė ant pataikavimo torto, skirto rėksmingų moteriškių ir fanatiškai išbalusių diedukų būreliui, kuris visą šią epopėją buvo pavertęs kažkokiu patriotizmo farsu.
Nors E.Kusaitė vis dėlto buvo nuteista, nepaisant šio būrelio riksmų, gulimų kryžiumi ir žvakelių kreidelių performansų – dabar prezidentės dėka, matyt, rėksnių būrelis jau užganėdintas ir pasiruošęs balsavimui patys žinot už ką.
Nieko naujo – tokie įtūpstai ir lankstymaisi iš esmės negausiems, neįtakingiems ir visai nereikšmingiems rėksniams – sena Lietuvos politikų tradicija.
Taip jau daugelį metų velkasi w ir q raidžių epopėja, nuodijanti santykius su Lenkija – visa tai stringa dėl nedidelio rėksmingo būrelio ultrapatriotų skardenančių apie pasaulio pabaigą. Taip keliolikos pagiežingai, primityviai ir žargonu stačiokiškai rėkiančių isterikų būrys beveik paralyžiavo Lietuvą Garliavos istorijoje.
Taip apokaliptiškai žaibavo žemės pardavimo užsieniečiams tema, vėlgi lydima riksmų ir prakeiksmų.
Taip Dievo ir šventųjų šauksmais lydima kabo ore šeimos partnerystės samprata. Ir daugybė daugybė buvusių ir esamų reiškinių tiesiog paralyžiuoja mūsų politikus , jei yra pateikiami pagražinami isterikos kibirkštimis, riksmų griaustiniais ir šizofrenijos šešėliais. Nesvarbu, kad dėl tų riksmų atidedami ar visai užblokuojami visai Lietuvai naudingi ir reikšmingi sprendimai.
Dar būtų visai suprantama, jei šias visokias nesąmones lydėtų minios sekėjų, turinčių reikšmę, prasmę ar bent jau ženklesnę įtaką. Bet dažnu atvejų – politikus valdo, žongliruoja jais ir žaidžia lyg su lėlėmis – nors ir triukšmingas, bet negausus ir iš esmės niekinis – tiek skaičiumi, tiek įtaka ar idėjų bagažu – entuziastų, jei taip galima pavadinti būrys.
Kažkodėl mūsų politikams atrodo, kad jei jie nepaklus tokiems rėksniams ir skandalistams – jie praras brangius balsus per rinkimus – tuo pačiu ir savo pozicijas. Čia, matyt, prasimuša dūminės pirkios sindromas, kuris neleidžia net pagalvoti apie kokį nors progresą, modernumą, pažangą. Kuris dažnai net neleidžia mūsų politikams įvertinti realią situaciją.
Nes jei politikai įvertintų realią situaciją, nekreiptų dėmesio į visokius rėksnius ir nesileistų , kad visokie tūžmingi individai, aiškiai turintys psichologinių ir psichiatrinių problemų jais manipuliuotų – tuomet mūsų politikai suprastų, kad jie laimėtų normalių, Tėvynę mylinčių žmonių balsus. Nepalygint daugiau laimėtų, nei prarastų.
Nes protingų, progresyvių, kūrybingų ir modernių žmonių žymiai daugiau, nei piktų besispjaudančių rėksnių. Bet ką daryti, kad mūsų politikų tokios didelės baimės ausys. Tai, matyt, sunkiai pagydoma liga. Vis tik norėtųsi tikėti – kad pagydoma.
