Mano manymu, Graikiją reikia kuo skubiau solidariai paremti. Gana moralizuoti, nes šaukštai jau seniai po pietų. Juo labiau nederėtų Lietuvai prikišamai kaip pavyzdį rodyti savęs. Dar nežinia, kas bus ateityje.
Dėl ekonominių prognozių yra kur kas prasčiau nei dėl orų. Niekaip nesuprantu, už ką skiriamos Nobelio premijos ekonomistams. Ir skubi pagalba Graikijai turėtų būti organizuojama ne dėl ES ateities, kuri savo ruožtu dar turės ne vieną progą pasiaiškinti, kas ją iš tikrųjų sieja.
Valstybių vidaus problemos visada virsta konfliktais išorėje. Graikija yra vienas Balkanų regiono konfliktinių židinių, dabar prislopintas, bet jam vėl įsižiebus, galintis į konfliktą ar net karą įtraukti daug valstybių.
Graikija yra NATO narė, bet patriotinis kariškių pasąmonę valdantis motyvas yra pasiruošimas karui su Turkija, kuri taip pat yra Aljanse. Tik tai ir stabdo atviresnį tarpusavio susidūrimą.
Graikiją jau kartą buvo pasitraukusi iš NATO dėl Turkijos veiksmų Šiaurės Kipre. Graikijai grįžus į NATO ir dar tapus ES nare, prasidėjo diplomatinis aštrių kampų dildymas, tačiau kai konfliktui šimtmečiai, niekada negali būti tikras dėl taikios ateities.
Daug skaitome apie Atėnų žaidimą finansų politikoje ir mažai kas domisi dabartinės Graikijos ateities užsienio politika kaimynų atžvilgiu.
Antai Makedonija nervinasi priskiriama prie buvusių Jugoslavijos respublikų, tačiau tik taip Graikija ją ir vadina. Jeigu tarp Serbijos ir Albanijos kiltų dar vienas karas, Graikija būtinai dalyvautų fiziškai gindama Albanijoje esančius graikus.
O ką jau kalbėti apie situaciją tarsi iš šalies stebinčią, bet realiai intensyviai diplomatinėmis žvalgybos priemonėmis Graikijoje veikiančią Rusiją. Tai pati geriausia proga nukreipti dėmesį nuo Ukrainos.
Beje, tai nesunku pastebėti ir Lietuvos žiniasklaidoje: per Graikijos „spektaklio“, mano manymu, tik pirmąją jo dalį pranešimai apie situaciją Ukrainoje beveik išnyko. Lietuvoje raminamasi, kad krizė Graikijoje daug įtakos ekonomikai neturės ir dar papildoma pamokymais, kaip Atėnai turėjo elgtis.
Matyčiau, kaip Lietuvos politikai įgyvendintų „diržų veržimo“ politiką su graikiško charakterio piliečiais. Balkanai yra veikiantis ugnikalnis, ir Europos politikams nederėtų to pamiršti.
Lietuva, pradedant kolektyviniais sodais ir baigiant tolimiausiais pasaulio kraštais, reikiamu laiku sugiedojo „Tautišką giesmę“ ir pirmą kartą žmogiškai prisiminė S.Nėries mirties 70-ąsias metines. Minėjime prie kapo nebuvo valdžios atstovų, Seimo narių menininkų, bet žiniasklaidos informacijoje nebuvo ir ironijos ar pavėluoto patriotizmo demonstracijos.
Tiesa, buvo keletas pasimaivymų, bet jaunystei viskas atleidžiama. Kodėl S.Nėris važiavo į Kremlių parvežti vežėjų – paslaptis, kuriai įspėti reikia ne tik psichologo talento.
Vienas tokių retų bandymų – „Lietuvos ryto“ žurnalisto R.Gerbutavičiaus pokalbis su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriumi M.Kvietkausku. Pasirodo, gabiam tyrėjui užtenka pasižiūrėti kitaip ir jau kyla daug netradicinių klausimų. Kaip siejasi politinis angažavimasis, kad ir visiškai klaidingas, nekalbant baisiau, su asmenybės struktūra, emocijomis, o gal net ir proto aptemimu?
Kiek daug panašios trajektorijos, nors ir kitokiomis aplinkybėmis, iškilių pavardžių pasaulio istorijoje.
Kaip įmanoma vienu metu parašyti „Eglę žalčių karalienę“ ir „Poemą apie Staliną“? Racionaliam žmogui – ne. Iš kūrybinės įtampos kvaištelėjusiam – taip.
Senas, asmeninis, dar nuo studentavimo laikų kylantis klausimas: kodėl tiek daug ano meto talentingų žmonių, ypač menininkų, taip nemėgo, o gal ir neapkentė A.Smetonos?
O juk buvo to paties kraujo žmogus – aukštos kvalifikacijos humanitaras, klojęs kalbinius pamatus lietuvių literatūros aukso amžiui, visomis prasmėmis aukšto lygio Platono vertėjas, ne cinikas ir ne janukovyčius. Ir svarbiausia – ne vidutinybė, ne paskutinį savo rudenį gyvenantis diktatorius patriarchas.
Į istorinių sąskaitų giljotiną S.Nėris patenka todėl, kad ji iškili. M.Kvietkauskas šiam procesui sugalvojo bene taikliausią frazę: „įvykdyti mirties bausmę po mirties“. Ir papildomai klausia: o kodėl nepradedame nuo tikrosios išdavystės, smetoninės kariuomenės vado generolo V.Vitkausko? Juk faktiškai jis užgniaužė net teorinę galimybę pasipriešinti okupacijai.
Kažin ar verta minėti kitas žinomas pavardes, kurios, kaip paaiškėjo, net lemtingiausiu momentu buvo paskendusios partinėse rietenose. Menininkai šlykštėjosi didžia anų laikų politikų dalimi, tuščiomis kalbomis ir pamažu gravitavo arba į nuošalę, arba į pavojingą avantiūristinę erdvę.
Buvo tokių, kurie iki baltų arklių gėrė, o kas nulaikė plunksną, skleidė nesąmones. Kas liko daryti mažiau iškiliems, bet vis tiek į istorijos ratą įsuktiems?
Vienas jų, norėjęs atsisakyti būti kandidatu į Liaudies seimą, atsiminimuose rašo: „Pradėjau klausinėti pažįstamųjų ir draugų nuomonės apie visą tą reikalą. Daugumas patarė nusiraminti ir į tą seimą eiti – gal dar galėsi ką nors paveikti tame seime, tegu renka. Ar bus geriau, jei į jį pateks vien tik Lietuvai nepageidaujamas elementas – komunistai.“
Tai ir yra dominuojantis sovietinio laikotarpio lietuvių mąstymo kodas.
