Interviu BNS karininkas teigė, kad kariai savanoriai, kurie pirmiausia rengiami partizaniniam karui, taip pat gali būti naudingi stiprinant kariuomenės reguliariuosius vienetus.
A.Jasinskas taip pat išsakė asmeninę nuostatą, kad kariams savanoriams turi būti leista laikyti jiems priskirtą ginklą namuose.
– Ką norėtumėte įgyvendinti Krašto apsaugos savanorių pajėgose savo kadencijos metu?
– Norėčiau, kad KASP taptų didesne, gausesne organizacija, kad sulauktų truputį daugiau dėmesio, kad kariai savanoriai sulauktų geresnio aprūpinimo treniruotėms, pratyboms.
Šiuo metu savanorių pajėgos faktiškai turi vieną užduotį – tai yra Lietuvos sausumos teritorijos ginkluota gynyba. Faktiškai tai yra kova arba pasipriešinimas užgrobtose, jeigu tai įvyktų, teritorijose, tai yra partizaninis karas, veiksmai priešo užnugaryje. Tačiau matau papildomų užduočių – tai Lietuvos kariuomenės reguliarių vienetų papildymas, nes ir šiuo metu esame kaip labai stiprus rezervas. Imant šių metų pusmetį, iš karių savanorių į profesinę karo tarnybą buvo priimti 103 kariai. Tai vyksta kasmet.
Aišku, dar norėčiau to, ką mačiau Amerikos nacionalinėje gvardijoje, – kad būtume kaip specialistai, kurių trūksta kariuomenei, kad KASP kariai galėtų užpildyti trūkstamas vietas – tai ir medikai, ir įvairios kitokios specialybės, kurių kariuomenė neturi.
– Užsiminėte norintis, kad KASP taptų didesne organizacija. Kokį karių savanorių skaičių numatote šiose pajėgose?
– Aišku, tai yra ribiniai skaičiai ir biudžeto klausimas, bet jeigu padvigubintume skaičių per tuos penkerius metus, tai čia išvis būtų fantastika. Bet jeigu prisijungtų 2–3 tūkst. karių, tai būtų labai gerai (BNS pastaba: Krašto apsaugos ministerija skelbia, kad pajėgose tarnauja apie 4400 karių).
Matau gerą šaltinį savanoriams – tai šauktiniai, kurie ateis į kariuomenę. Ir jeigu jiems patiks, tai jie tikrai nesustos ties devyniais mėnesiais privalomosios karo tarnybos. Aišku, kai kurie pasirinks profesinę karo tarnybą, bet kitiems, jeigu norės toliau padraugauti su ginklu, tai bus gerai ir pas mus.
Taip pat tie, kurie nenorės būti šauktiniai, turi galimybę jungtis prie savanorių ir trejus metus būdami savanoriais atlikti privalomąją karo tarnybą.
Ir, aišku, jeigu mes aktyviau dalyvausime, ir raginsime, ir propaguosime savo kariuomenę ir KASP, esant tokiai situacijai, kai pats visuomenės pilietiškumas ir supratimas apie krašto gynybos reikalingumą auga, tai ir savanorių gretos turėtų didėti.
– Kaip įvertintumėte savanorių pratybų lankomumą?
– Vieni savanoriai galbūt daugiau lankosi, kiti mažiau, bet mes faktiškai visiškai pasinaudojame tomis dienomis, kurios mums skirtos. Aš nesakau, kad kiekvienas savanoris įvykdo tą normą, bet pagal tai, kiek skirta lėšų, tai mes visavertiškai sudalyvaujame pratybose. Aš sakyčiau, kad lankomumas yra geras.
Aišku, norėtųsi jo didesnio, bet yra ir užsienyje dirbančių, kurie atvyksta, ir jie tikrai negali atvykti penkis kartus per metus. Tai reikia suprasti. Ir kitas dalykas: kai kurie savanoriai, kurie tarnauja 10–15 metų, yra pasiekę didelį kvalifikacijos lygį ir jiems tiesiog gal nelabai įdomu dalyvauti skyriaus arba būrio lygmens pratybose. Kai būna kas nors įdomesnio, jie tikrai ateina.
– Ar sugrąžinta šauktinių kariuomenė neužgoš dėmesio savanorių pajėgoms?
– Niekas neslepia to, kad daug dėmesio dabar skiriama šauktiniams. Bet mes, savanoriai, jau ne vienus metus tarnaujame ir per daug metų buvo visko – ir Afganistanas pareikalavo daugiau lėšų bei dėmesio, kitos tarptautinės misijos, todėl savanoriai galbūt ne tiek buvo matomi.
Taip pat yra ir dabar, bet mes kalbamės, ir supratimas savanorių yra, ir užtikrinimas kariuomenės ir ministerijos, kad tinkamai pasiruošus šauktinių tarnybai savanoriai irgi gaus dėmesio.
Tačiau suprantame situaciją ir niekas tikrai nežada skųstis ar kažkaip reikalauti, kad vienu metu viską turėtume. Juk mūsų užduotis ir yra būti rezervu. Manau, mes taip turime kalbėti apie šią situaciją.
– Ko šiandien labiausiai trūksta krašto apsaugos savanoriams?
– Kiek pasidomėjau, tai visi norėtų ginkluotės – tų pačių G-36 arba naujų taikliojo šaulio ginklų.
Toliau, aišku, treniruotės turėtų būti visavertės. Jos būtų visavertės, jeigu būtų ir šalmai visiems išduoti, kokius turi reguliariosios kariuomenės profesionalai, ir ekipuotė. Transporto priemonių taip pat šiek tiek trūksta ir ryšio priemonių, bet to trūksta ir reguliariajai kariuomenei.
Kaip supratau, savanoriai labiausiai nepatenkinti uniformų trūkumu. Jie turi tik vieną komplektą pratyboms, bet jau ir kariuomenės vadas, ir ministras užtikrino, kad jie gaus uniformas jei ne šių metų pabaigoje, tai kitais metais.
– Seimas pavasario sesijos pabaigoje grąžino iniciatoriams tobulinti pataisas, pagal kurias turintys teisę laikyti ginklą registruoti šauliai galėtų jį laikyti ir namuose. Diskusijose užsiminta, kad to paties prašo ir savanoriai. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?
– Aš negirdėjau šių svarstymų, nes dar mokiausi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Bet, mano vertybiniu požiūriu, nuo pat nepriklausomybės, kai pradėjau tarnybą pas savanorius, nuo pat pradžių buvo pareikštas noras turėti namie ginklą.
Aš nematyčiau nieko bloga turėti namuose ginklą vien priešo atgrasymo požiūriu. Kario, namuose turinčio ginklą namuose, parengtis būtų kur kas didesnė. Tačiau vėlgi noriu pabrėžti, kad esmė nėra tai, ar ginklas namuose, ar ne namuose, esmė – KASP ir Šaulių sąjungos narių skaičius. Kuo mes turėsime didesnes pajėgas, tuo labiau galėsime atgrasyti.
– Kiek karių iš KASP yra realiai pasiruošę krašto gynybai?
– Tų, kurie dabar yra pajėgose, du trečdaliai tikrai gali lygiavertiškai įsitraukti į krašto gynybą. To vieno trečdalio negalėjimo priežastis – kad jie neseniai atėję į tarnybą ar tam tikram laikui išvykę neįgijo kvalifikacijos. Taigi du trečdaliai savanorių tikrai būtų pasiruošę visavertiškai dalyvauti valstybės gynyboje, o su kitais dirbame ir juos mokome.
***
A.Jasinskas tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo 1993 metais, buvo Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (dabartinės KASP) Kauno rinktinės 212-osios kuopos vadas.
Nuo 1995 iki 2007 metų A.Jasinskas ėjo įvairias pareigas Krašto apsaugos ministerijoje, vėliau iki 2008 metų mokėsi Baltijos gynybos koledže Estijoje, o tada buvo paskirtas KASP 1-osios rinktinės vadu.
Jis taip pat tarnavo Goro provincijos atkūrimo grupėje Afganistane, buvo Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento Informacinių operacijų skyriaus viršininkas. Nuo 2014 metų A.Jasinskas mokėsi strateginio lygmens kursuose Sausumos pajėgų karo koledže Jungtinėse Amerikos Valstijose.
