Vos už puskilometrio – Baltarusija, o Urbanų troba – arčiausiai sienos. Sutuoktiniai neslėpė – jie atkirsti nuo gyvenimo, kuris teka miestuose. O Strilingiuose laikas visai sustojęs.
H.Urban neišmoko nei skaityti, nei rašyti. Pasiteiravus, kiek jai metų, moteris susimąstė: „Palaukite, kiek čia dabar... Gal septyniasdešimt, gal ašuoniasdešimt...“ Ji tik prisimena ištekėjusi 25-erių, žino, kad vyras Michailas už ją vyresnis. Bet klausti, kada gimimo diena, nereikia – ji išsitrynė iš atminties.
„Sakyk, kiek man metų“, – Helena kreipėsi pagalbos į vyrą.
O šis gudriai šypsodamasis atsakė: „Kiek žiemų, tiek ir metų.“
„Mama sirgo, vaikus reikėjo prižiūrėti, dar dvi karvės, avys, kiaulės ir kolūkio burokus tekdavo ravėti. Kur ten mokslai“, – aiškino Helena, kodėl nelankė mokyklos.
Taupydama akis nežiūri Helena ir televizoriaus. Tai – jos Michailo pramoga. „Užsideda akinius ir gali iki išnaktų į tą dėžę spoksoti“, – šypsojosi pensininkė.
Vis dėlto labiausiai H.Urban gaila, kad nebegali nueiti į Baltarusijos pusėje likusią bažnyčią. Tad tenka keliauti į Pūškų maldos namus Lietuvoje, o ten mišios aukojamos tik lietuvių kalba. Bėda, kad Helena lietuviškai mažai ką supranta. Jai aiškiau, kai pamaldos vyksta „po-polsku“.
Baltarusijoje ir H.Urban giminės, ir artimųjų kapai, kurių taip paprastai neaplankysi. Tik moters giminaičių užsienyje, kuris prasideda vos už puskilometrio, lieka vis mažiau.
Iš Strilingių Urbanai retai iškelia koją. Jei reikia maisto nusipirkti – atvažiuoja autoparduotuvė. Toje pačioje sodyboje gyvenimą nugyveno ir Helenos tėvai.
Urbanų trobą sergsti kudlius. Tik vardo jis neturi. Kai šeimininkai nori jį pašaukti, sako tiesiog „šuo“.
„Apaugome žole, krūmais. Niekas nebepjauna – ne taip, kaip anksčiau“, – dūsavo senoliai, kuriuos liūdina, kad Strilingių kaimas kasmet vis labiau tuštėja.
