Arba gal yra tekę klausytis kokio nors verslo mokovo, kuris iškilmingai apibendrintų „generalinis direktorius ten nuostabus, bet pati firma tai tokį grybą pjauna, kad tik laikykis“? Nors direktoriaus vardas tiesiog neatsiejamas nuo pačios firmos, personalą tarsi ir jis rinkosi, produktus ir paslaugas irgi kartu kuria.
Man neteko. Kadangi sunku įsivaizduoti tokias pastabas tiek kultūros, tiek verslo srityje.
O, va, politikoje, pasirodo, galima. Arba bent jau taip tektų įsivaizduoti vartant neseniai paskelbtus visuomenės nuomonės tyrimus. Kadangi pagal juos A.Butkevičius yra geriausias premjeras, bet jo vadovaujamos Vyriausybės veikla vertinama neigiamai.
Čia peršasi dvi galimos išvados. Pirmoji, iš nemokslinės fantastikos, būtų ta, kad apklausti tautiečiai nežino, jog A.Butkevičius jau vadovauja ministrų kabinetui. Ir šventai tiki, kad jeigu jau vadovautų, būtų pats geriausias premjeras.
Antroji, šiek tiek realistiškesnė, jei premjerą lygintume su komandos treneriu. Tokiu, kuris nei žaidėjus galėjo pasirinkti, nei komandos savininkai su juo konsultavosi pasirinkdami turnyrą, kuriame dalyvaus. Tavo, treneri, darbas pabraižyti derinukų, pasirūpinti fizine žaidėjų būkle, o dirbti teks su tuo, kam pakako smarkiai apkarpyto biudžeto. Ir tikrai, antroji analogija atrodo daug arčiau tiesos. Išskyrus, žinoma, tai, kad komanda, vadinama Vyriausybe, turi ne vieną savininką, o net tris. Ir kai kuriems iš jų daug svarbiau ne komandos pasiekimai, o įkišti į ją eilinį „švogerį“.
Darbo partija, savaime suprantama, šiame žanre yra nepralenkiama, nes tokį atrankos metodą kultivuoja jau daug metų. Kiekvieną kartą, kai V.Uspaskichas paskelbdavo turįs bent penkis profesionalius ir kompetentingus kandidatus į bet kurį ministro postą, norėdamas sužinoti tikslų skaičių turėdavai penkis padalyti iš nulio. Galutinė suma tarsi ir nesikeičia, bet rezultatas vis tiek nulis.
Naujasis „darbiečių“ lyderis V.Mazuronis savo žygius pradėjo nuo to, kad partijoje įžvelgė daug potencialo ir pažadėjo dėti visas pastangas jį atskleisti.
Sutapimas ar ne, tačiau potencialą imta skleisti nuo kandidato į kultūros viceministrus.
Kas bendro tarp buvusio Švenčionių mero V.Vigelio ir kultūros? Ogi velnias žino. Gal Darbo partija šventai tiki, kad su bohema lengviau bendrą kalbą suras žmogus, kuris neatsisako stiklo nei darbe, nei skraidydamas?
Prisiminus legendas apie šviesaus atminimo Rašytojų sąjungos kavinę „Suokalbis“, labai gali būti. Sako, ten dimisijos poetai ne juokais susipliekdavo dėl ne vietoje padeklamuoto penkiapėdžio jambo arba netyčia išgerto svetimo bokalo. Lenkijos oro uoste dėl besiskeryčiojimo išlaipintas Švenčionių kultūros šviesulys tokioje terpėje turėtų jaustis kaip inkstas taukuose.
Bet kuriuo atveju ši kandidatūra, tegul ir į ne startinę Vyriausybės komandos sudėtį, tegul ir į atsarginių suolą, perša liūdnus apmąstymus apie V.Mazuronio apdainuotą potencialą. Kol kas šis potencialas panašesnis į sulytą, apšašusį katiną, gailiai kniaukiantį didelėje tuščioje daržinėje. Tad kai kitą kartą klaus, o koks jūsų potencialas, geriau nuoširdžiai atsakyti: „Neturim tokio. Gal kitame gyvenime.“
Bet kur tu, žmogau, sulauksi tokio atviraširdiško prisipažinimo. Vyriausybės komandai dar žaisti ištisus metus. Ir per juos tikrai pamatysime dar egzotiškesnių kandidatūrų į dėl vienų ar kitų priežasčių atsilaisvinančias ministrų kėdes. Ir vėl bus renkamasi iš menamų penkių profesionalų, o baigiama tuo, ką Dievas davė.
Todėl ir neverta stebėtis, kai sporto tiesas gerai išmanantys tautiečiai nuomonių apklausose linguoja galva. Treneris gal ir pusė velnio, bent jau nepiktas, ant žaidėjų ir teisėjų nerėkauja, braižo kažkokius derinukus ant lentos, kur surasi geresnį už tokius pinigus? Tik, va, komanda... Iškris pirmose atkrintamosiose varžybose. Bet užtat turi potencialo.
