Vienas stipriausių Lietuvos politologų ketina įsikurti Jungtinėse Valstijose. Rusijos politikos ekspertas sulaukė darbo pasiūlymo. 43 metų M.Laurinavičius tai vadina dideliu asmeniniu įvertinimu ir nemenku iššūkiu.
Baltijos šalyse daugybę įvairių projektų vykdantis Baltijos-Amerikos laisvės fondas (angl. Baltic-American Freedom Foundation – BAFF) nusprendė įsiklausyti į Lietuvos diplomatų nerimą, kad Vašingtono analitinėje bendruomenėje Rusijos keliamos grėsmės akivaizdoje vis dar nėra girdimas ne tik mūsų šalies, bet ir visų Baltijos valstybių balsas.
Nutarta pradėti Baltijos regiono analitikų įsitvirtinimo analizės centruose JAV programą. M.Laurinavičius buvo pasirinktas pirmuoju šios naujos programos dalyviu.
Didelį susidomėjimą priimti M.Laurinavičių į savo ekspertų komandą parodė būtent Rytų Europos regiono problemų analizei skirta analitinė institucija Vašingtone – Europos politikos analizės centras (angl. Center for European Policy Analysis, – CEPA).
Nuo rugsėjo M.Laurinavičius pradės dirbti kartu su tokiais gerai žinomais analitikais kaip Anne Applebaum ir Edwardas Lucasas.
– Koks bus darbas Jungtinėse Valstijose?
– Dirbsiu Europos politikos analizės centre (angl. Center for European Policy Analysis, sutrumpintai CEPA ). Mano manymu, tai – geriausias analizės centras Rytų Europos ir Rusijos klausimais Vašingtone.
Ten dirbsiu dviejose programose. Vienoje kartu su Edwardu Lucasu dėl saugumo Baltijos regione ir Rytų Europoje.
O kitame su ne mažiau garsia žurnaliste ir analitike Anne Applebaum. Projektas susijęs su Rusijos informaciniais karais.
– Taigi galima sakyti, kad tolesnis darbas bus labai panašus į tą, kurį dirbate dabar?
– Taip, tai bus tas pats analitinis darbas. Bandymas šviesti šiuo atveju Vakarų visuomenę, nebe tik Lietuvos – kaip tai darau su projektu „Vladimiro Putino Rusija“.
Jau dabar pradėjau rašyti CEPA internetiniam žurnalui „Europe's Edge“. Mano pirmas rašinys ten jau pasirodė, netrukus turėtų pasirodyti jau ir antrasis. (Red. – žurnale spausdintą M.Laurinavičiaus straipsnį galite perskaityti čia)
Tai tas pats analitinis darbas, kurį dirbu čia. Tik kitoje, labai rimtoje tarptautinėje komandoje su žymiai didesne sklaida.
Tai, ką mes darome Lietuvoje, sklaidos požiūriu niekada nesusilygins su tuo, kas yra Vašingtone. Ir, tiesa sakant, pats darbas Vašingtone niekada nesusilygins su darbu čia.
Kalbu be jokių blogų minčių apie Lietuvą, tiesiog noriu pasakyti, kad Vašingtonas yra vieta, kur pasaulio politikoje viskas prasideda ir viskas baigiasi.
Vien darbas ten yra tiek didžiulis iššūkis, tiek didžiulė galimybė mokytis ir suprasti, kaip viskas vyksta. Analitikų darbas ten yra glaudžiai susijęs ir su diplomatiniu, ir su valstybinių struktūrų darbu.
Esant viduje geriau matosi ir vidiniai dalykai, kuriuos iš čia pamatyti kartais yra sunku. Informaciją visuomet galima susirinkti ir tai aš bandau daryti būdamas čia. Tačiau Vašingtone tai daryti žymiai lengviau.
Galų gale lengviau platinti tam tikras žinias, kurias yra svarbu skleisti tiek analitinei, tiek diplomatinei ir vyriausybinei Vašingtono bendruomenei. Tai daryti būnant Vašingtone bus žymiai lengviau.
– Koks liks jūsų santykis su darbu čia, Lietuvoje? Ar ir toliau rašysite Lietuvai?
– Aš niekur nedingsiu. Aš tikrai nesiruošiu atitrūkti nuo Lietuvos ir pabėgti nuo jos. Ruošiuosi lygiai taip pat toliau dalyvauti viešojoje erdvėje svarstant apie Lietuvos užsienio politiką, apie Rusijos grėsmes Lietuvai.
Taip pat labai tikiuosi, kad tai, ką rašysiu tarptautinei auditorijai, turės atgarsį ir Lietuvoje. Dar labiau džiaugiuosi, kad tai turės atgarsį tarptautinėje erdvėje.
Džiaugiuosi ne vien dėl savęs, savo profesinių karjeros galimybių, bet būtent dėl Lietuvos, nes mano turima ir per daug metų sukaupta ekspertizė Rusijos klausimais yra svarbi Lietuvai.
Reikia skleisti supratimą apie Rusiją. Tokios idėjos Lietuvoje yra pakankamai suprantamos, pakankamai plačiai ir kitų naudojamos.
Tik dabar tas suvokimas apie Rusiją, kurį aš iš dalies įkūniju ir atspindžiu, bus pakylėtas į kitą lygį ir turės daug kartų didesnę sklaidą nei man būnant čia, Lietuvoje.
Tad mano išvažiavimo atveju galima džiaugtis ir dėl Lietuvos. Ir tą reikėtų daryti.
– Užsiminėte apie Rusijos politikos analizę. Ko šiuo klausimu pasigendate Vakarų analitikų darbuose ar vakarų žiniasklaidoje?
– Kalbant apie Vakarų žiniasklaidą, labiausiai pasigendu grėsmės analizės. Apie Rusiją ir tai, ką ji daro, dažnai rašoma labai paviršutiniškai.
Negaliu sakyti, kad gilios analizės visai nėra – apie Rusiją rašo kolegos, su kuriais aš žadu dirbti – A.Applebaum ir E.Lucasas. Vis dėlto, jei žiūrime į bendrą vaizdą, o ne detales, gilesnės analizės apie Rusiją Vakaruose labai trūksta.
Kalbant apie analitikų bendruomenę, pagrindinė problema yra ta, kad nemaža jų dalis yra prorusiška. Taip yra dėl įvairių priežasčių: yra kalbama ir apie Rusijos vykdomą šių analitinių centrų finansavimą, ir apie idėjines analitikų nuostatas, ir apie vadinamųjų realistų mokyklą, kuri mano, kad užtektų su Rusija elgtis kaip su didžiąja valstybe, atsižvelgti į jos interesus ir tada būtų galima su ja normaliai bendradarbiauti.
Priežasčių yra įvairių, tačiau, kai tas priežastis sujungi į vieną, jos virsta prorusiška pozicija, kuri Lietuvai yra labai grėsminga – ypač jei ši pozicija kokiu nors būdu įsitvirtintų Vašingtone.
Kaip jau minėjau, tų analitinių centrų vaidmuo ir reikšmė Vašingtone yra praktiškai neįsivaizduojamas Lietuvoje.
Nes, kad ir kokia būtų politika Vašingtone, pirmiausiai ji gimsta viename iš šių analitinių centrų. Ne Baltuosiuose rūmuose, ne Valstybės departamente ar kitose valstybinėse struktūrose, bet būtent viename iš šių analitinių centrų.
Galiu paminėti keletą pavyzdžių: tai mūsų priėmimas į NATO ir Baracko Obamos garsioji (santykių su Rusija) perkrovimo politika. Lygiai taip pat ir su kita politika – galima atrasti, kuriame centre ji buvo sukurta.
Analitinių centrų vaidmuo Vašingtone yra absoliučiai nesulyginamas su tuo, ką mes galime įsivaizduoti Lietuvoje. Todėl bandymas analitinių centrų bendruomenei skleisti tą žinią, kuri yra labai svarbi Lietuvai – vienas mano pagrindinių tikslų.
– Kodėl apskritai priėmėte sprendimą išvykti? Pat ne kartą sakėte, kad Lietuva – akivaizdus Rusijos taikinys. Galbūt čia gyventi pasidarė nesaugu ar baisu?
– Būtent taip suformuluotą klausimą pirmą kartą gavau praėjusių metų spalį ar lapkritį, kai rašiau apie Baltijoms šalims gresiančią tikrą konvencinę Rusijos ataką. Tuo metu nuvažiavau į Švediją, pašnekėjau šalies radijui. Jie manęs klausė: „Ar jūs nebijote, jei skelbiate tokias prognozes?“.
Mano atsakymas buvo paprastas ir dabar galiu jį pakartoti. Man nebaisu dėl vienos paprastos priežasties. Žmonės paprastai bijo to, ko nežino. Tai žmogiška natūra – bijoti to, ko nežinai. Kai jau žinai, reakcija yra elementari: bandymas padaryti viską, kad nuo to apsisaugotum.
Mano turimos priemonės yra tik mano analizės skleidimas ir tolimesnė analizė visų įvykių, kurie vyksta. Aš tą dariau ir darau būdamas čia, Lietuvoje ir išvažiavęs į Vašingtoną tai darysiu su dar didesniu užsidegimu dėl Lietuvos saugumo.
Tačiau mano išvažiavimas tikrai nereiškia, kad aš kažkur bėgu ar kažko bijau. Tai pasiūlymas, kurio net negalima atsisakyti. Tai didžiulė galimybė, didžiulis įvertinimas ir iššūkis tuo pat metu. Bet aš mėgstu iššūkius. Tikrai džiaugiuosi tuo ir didžiuojuosi.
