„Šauktinių procesas vyksta pakankamai sėkmingai, iš 3 tūkst., kuriuos norime pakviesti, jau 2200 yra atėję savanoriais, dar turime keturis mėnesius, tad manau, kad tų 3 tūkst. tikrai galime sulaukti,“ – papasakojo miestui ir pasauliui krašto apsaugos ministras Juozas Olekas.
Šiaip šis teiginys visiškai patvirtina tai, ką buvo galima nuspėti iš pat pradžių – kaip ir iki 2009 metų, kai buvo sustabdytas šaukimas, taip ir jį formaliai atnaujinus, iš esmės tarnaus tik tie, kas norės. Vos tik buvo prabilta apie „loteriją“, pasidarė aišku, kad jokio visuotinio šaukimo organizuoti neplanuojama, o visos kalbos apie „šveicariškas sistemas“, visuotinius apmokymus yra proginis politinis cirkas. Mat pašaukti yra vienas dalykas.
Dar reikia kažkur pašaukus tą kareivėlį padėti: pamaitinti apnakvindinti, duoti ginklą ir mokyti. Tam paprasčiausiai, kaip puikiai žinoma, nėra pakankamai eurų, nes mes ne kokie graikai, iš kurių juokiamės – dviejų procentų bendrojo vidaus produkto gynybai nė už ką neskirsime. Anie labai netaupūs „dykaduoniai“ ligi šiol skyrė 2,4. O gaudyti ir bausti pasišaukti vengiančius „verktinius“ irgi kainuoja.
Pabandžiau pasidomėti – kiek iki 2009 metų buvo nuteista žmonių už šaukimo į privalomą karinę tarnybą vengimą. Nuo 2003 metų tokių buvo 174, o iki 2003 metų statistikos Lietuvos teisėsauga apskritai neturi. Nelabai suvokiu, kaip taip gali būti, bet čia jau atskira stebuklotyros tema – gal kitą kartą.
Taigi, pagal statistiką darytina prielaida, kad realiai už išsisukinėjimą galėjo būti nubausti arba dėl kažkokių priežasčių pasirinkti labai uoliai medžioklei jaunikaičiai, arba visiški žiopliai, kuriems neužteko fantazijos susirasti legalią priežastį, kodėl jam neišeina pasišaukti. Iš esmės visa mūsų kariuomenė buvo ir lieka de facto savanoriška.
Ir čia, kad dėl Rusijos siautėjimo išaugęs lietuvių patriotinis entuziazmas neužverstų jo rūpesčiais ir nepersipildytų kareivinės, J. Olekas išpylė ant patriotinių galvų kibirą šalto vandens, atmiešto kažkuo blogai kvepiančiu.
Kaip tikras socialdemokratas, ministras paaiškino – kokių žmonių kariuomenėje jis nepageidauja. Sakė, kad jo elitinei šaunuolių armijai nereikia bedarbių, nes jie esą nevykėliai. Taigi, daugiausia galimybių prisidėti prie Tėvynės gynimo nuo Rusijos, kaip suprantu, turi labiausiai prasisiekę kitose srityse asmenys.
Elegantiškasis ministras, matyt, laukia prie komendantūrų susirenkant būrių gerai apmokamų advokatų, bankininkų, kino žvaigždžių ir keleto milijonų (skaičiuojant ne drachmomis) kontraktus turinčių krepšininkų.
Gi minėti parazitai vis nesirodo su pasisiūlymais pažaisti karą? Keista ar ne? O gal būtent jie ir sudaro tuos 2200, kurie jau atėjo nelaukdami šaukimų? Gal, idant išvengtume nevykėlių ir juodnugarių invazijos į prestižinį reikalą, įveskime turto cenzą? Nori tarnaut? – susimokėk kokius 3 000 eurų. Arba bent parodyk, kad esi deklaravęs daug santaupų ir nekilnojamojo turto. Ubagams Tėvynės mylėt nėra ko.
Lai dar nespėjęs pirmo milijono uždirbti šaukiamojo amžiaus jaunimėlis darbo biržų siuntimu pjauna žolę arba laukia pašalpų ir geria ką nors nebrangaus. Tokia štai – labai jau socialdemokratiška – pasaulėžiūra ir kariuomenės koncepcija.
