Šešiolika iniciatyvos „Misija Sibiras“ dalyvių penktadienį išvyko į Tomsko sritį Rusijoje, kur tradiciškai aplankys lietuvių tremties vietas ir tvarkys apleistas kapavietes.
„Šįmet turėsime pastatyti ypač daug kryžių, maršrutas bus kitas, bet misija išlieka ta pati: pagerbti tuos, kurie už mus kovojo“, – portalui lrytas.lt pasakojo ekspedicijos dalyvė Virginija.
Šįmet į Sibirą kartu su kitais dalyviais vyks architektas ir legendinės muzikos grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas.
Visų dalyvių išlydėti susirinko būrys žmonių. Juos sveikino pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis, iš atostogų specialiai atvykęs užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, krašto apsaugos ministras Juozas Olekas.
Lietuviškų lašinukų ir juodos duonos į kelionę jaunimui įdėjo švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė.
„Nepaprastai simboliška, kad jauni žmonės sukūrė šią tradiciją. Jos prasmė neišnyks, tik didės“, – kalbėjo Lietuvos užsienio reikalų ministras L.Linkevičius.
„Linkiu, kad grįžtumėte dar sveikesni, dar linksmesni ir dar gražesni“, – išvykstantiems linkėjo V.Landsbergis.
Keliauja ir savanorės iš Latvijos ir Estijos
Šįmet jau dešimtus metus iš eilės vykstančioje misijoje lietuvių savanorių komandą papildė ir dvi merginos iš Latvijos ir Estijos.
„Nusprendžiau dalyvauti „Misija Sibiras“ labai spontaniškai. Grįžai iš Islandijos, kur savanoriavau metus. Kai grįžau namo į Estiją, ieškojau darbo ir tada pamačiau šį projektą. Pamaniau, kad turiu pasinaudoti šia proga“, – portalui lrytas.lt pasakojo ekspedicijoje dalyvaujanti savanorė iš Estijos Koiti.
Mergina taip pat pridėjo, kad būtų puiku, jei į Sibirą keliautų kuo daugiau savanorių estų, kurie domėtųsi šia skausminga Baltijos valstybių istorija.
Patriotiška dalyvių misija
Šių metų ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyviai ryžosi vykti norėdami atiduoti duoklę protėviams, istorijai ir Lietuvai. Dalis jų norėjo grįžti į vietas, kur buvo ištremti jų seneliai, gimė tėvai.
„Manau, kad aplankyti Sibirą yra daugelio jaunų lietuvių svajonė ir misija. Pamatyti gyvai, prisiliesti prie istorijos, kurią mes gerbiame, branginame. Esame dėkingi tremtiniams. Jie tikrai prisidėjo prie to, kas mes esame dabar. Kad mes esame laisvi.
Jie įrodė, kad viską galima atimti iš žmogaus, bet vilties neatimsi, – kalbėjo į ekspediciją išvykstanti Virginija. – Manau, kad kiekvieno jauno lietuvio pareiga yra atiduoti duoklę, važiuoti tvarkyti kapų tų, kurie atgulė ten amžino poilsio.“
„Manau, kad tai turėtų rūpėti kiekvienam jaunam žmogui. Tai nėra didelis darbas, bet paminėjimas – tai mažiausia, ką galime padaryti prisimindami šį istorijos tarpsnį“, – portalui lrytas.lt teigė kita dalyvė Veronika.
„Pasiryžau vykti, nes mano šeimos istorija susijusi su Sibiru. Mano močiutė buvo ištremta, o mama ten gimė, – pasakojo „Misija Sibiras“ savanoris Justas ir pridėjo, kad važiuoti į ekspediciją paskatino ir pilietiškumo jausmas. – Aš nuo pat pradžių sekiau šią misiją, o šįmet nusprendžiau dalyvauti.“
Nekantravo ir jaudinosi
Iš Vilniaus geležinkelio stoties išvykę ekspedicijos dalyviai buvo puikiai nusiteikę, tačiau kai kurie sunkiai nuslėpė jaudulį.
„Nerimo, aišku, yra. Ekspedicija laukia nelengva, – kalbėjo misijoje dalyvaujanti Virginija. – Nerimą kelia uodai, mašalai, tačiau misijos prasmė yra daug stipresnė nei bet kokie neigiami dalykai.“
„Truputį jaudinamės, nes nežinome, ko tikėtis, – teigė „Misija Sibiras“ dalyvė Veronika. 0 Visai nepažįstama gamta, kitas klimatas.“
„Apėmęs keistas jausmas, nesuprantu, kad tai vyksta. Galbūt suvoksiu, kai įlipsiu į traukinį“, – juokėsi dalyvis Justas.
„Jaudinuosi ir netgi jaučiuosi kiek nepatogiai. Daug kartų dalyvavau įvairiuose tarptautiniuose projektuose, tačiau visuomet su grupe estų. Dabar jaučiuosi taip, tarsi atstovaučiau savo šaliai, turiu tam tikrą pareigą. Netgi didžiuojuosi“, – sakė dalyvė iš Estijos.
