Bet šitas adatos ir žirklių meistras turėjo vieną silpnybę – prisigėręs viešai šūkauti apie jam besišypsančio pasaulio neteisybę. Kai vieną šaltą vasario vakarą Paryžiaus bare garsusis dizaineris pamatė jam įtartinai atrodančių moterų kompaniją iš Italijos, jis pratrūko.
„Aš myliu Hitlerį. Tokios kaip jūs turėtumėte būti negyvos. Jūsų motinos ir protėviai turėjo būti po galais išnuodyti dujomis“, – taip kalbėjo girtas siuvėjas Johnas, nepamiršdamas nutaisyti girtos anties šypsenėlę prieš įjungtą dailios žydės vaizdo kamerą.
Ši nacistinė polka su ragučiais Johną ištrenkė iš mados Olimpo. Nupūtė, kaip stiprus vėjo gūsis nušluoja net stipriausias muses, įsikabinusias į mėšlo krūvą. Ir niekam pernelyg jau nerūpėjo, kaip gerai jis mezgė nėrinius, kaip nuostabiai braižė lekalus ir kūrė podiumo spektaklius. Ištrenkė iš „Dior“ mados namų, atšaukė pasirodymus, pamiršo. Tai buvo Johno Didžiojo pabaiga.
Panašiu laiku visai kitame Europos pakraštyje gyveno miklus siuvėjas vardu Juozas. Jis garsėjo tarp vietos ponių savo drabužėliais ir švelniu būdu. Jis buvo toks geras, kad net gavo porą valstybinių apdovanojimų, bet norėjosi kažko daugiau.
Paskelbęs savo tarpkojo nuotraukų ir nesulaukęs visuotinio susižavėjimo šūksnių, Juozas pratrūko Johno stiliumi. Supyko ant jo nesuprantančios tautos ir pasidžiaugė, kad ji jau tuoj tuoj išnyks.
Bet, skirtingai nuo Johno, jis išliejo nuoskaudą ant mažos ir niekam kitam nei ji pati neįdomios tautos. Todėl porą dienų pašurmuliavusi ir dar keletą savaičių pakalbėjusi, tauta nurimo naujų skandalų laukime.
Visiems pasitaiko suklysti, bet ne visiems atleidžiama.
