Tokią išvadą iš teisininkų išgirdęs Alytaus rajono savivaldybės pirminės sveikatos priežiūros centro direktorius Gediminas Krasauskas gali tik aptarti Dalios Džervienės nežmonišką poelgį su kitomis kolegėmis, kad tokių abejingumo atvejų nebepasikartotų.
Direktorius neslėpė nuomonės, kad taip atsitikus sąžiningiausia būtų slaugytojai pačiai atsistatydinti iš pareigų, bet ji tokio noro nepareiškė.
„Nepateisinu ir nesuvokiu, kaip apie keturis dešimtmečius Punios bendruomenės slaugytoja dirbanti D.Džervienė galėjo nesuteikti pirmos pagalbos avarijoje kelyje sužeistam vaikinui. Ir ji man dar melavo, kai pradėjau aiškintis šio įvykio aplinkybes. Esą nieko nematė ir tik po kelių valandų Dauguose tai išgirdo“, – susijaudinęs kalbėjo Alytaus rajono pirminės sveikatos priežiūros centro direktorius G.Krasauskas, tik praėjusią savaitę išgirdęs apie tai, nors ši tragiška nelaimė įvyko liepos 4 dieną.
Direktorius apie tai ir iš karto pasikalbėjo su slaugytoja ir paprašė parašyti pasiaiškinimą, o visoms rajono bendruomenių slaugytojoms pranešė, kad jos kviečiamos į susirinkimą aptarti tokio kolegės elgesio.
Liepos 4 dieną, šeštadienį, Punioje aštuoniolikametis kaunietis nesuvaldė motorolerio, kuris atsitrenkė į kelio atitvarą ir apvirto. Vairuotojas susižeidė nesunkiai. O pas senelius vasarojęs alytiškis keleivis, kuriam liepos 15 dieną būtų sukakę penkiolika metų, nukritęs patyrė daugybinius sumušimus – ypač sunkiai susižalojo ranką. Po poros valandų Alytaus apskrities ligoninės vaikų reanimacijos skyriuje jis mirė, nes čia pateko jau labai stipriai nukraujavęs.
Atsitokėję po nelaimės artimieji pradėjo svarstyti, ar nebūtų pavykę išgelbėti jo gyvybės, jei iš karto po įvykio pro šalį kartu su kitais folklorinio ansamblio dalyviais į Valstybės dienos šventę Dauguose važiavusi bendruomenės slaugytoja D.Džervienė būtų išlipusi ir suteikusi pirmąją pagalbą, kol atvažiuos šio autobusiuko vairuotojo iškviesta greitoji medicinos pagalba.
45 metų medikės stažą turinti 62 metų D.Džervienė sakė iki šiol negalinti suvokti, kodėl taip nutiko lyg baisiausios apokalipsės akimirką ir tikriausiai niekada nesužinos, bet niekada ir negalės savęs pateisinti ir sau atleisti.
„Ne vienam esu išgelbėjusi gyvybę. Net toje pačioje vietoje prieš daugelį keliolika metų susižalojusiais mažai dviratininkei. Pati šešis vaikus užauginau. O tą akimirką lyg koks užtemimas įvyko. Tarsi juodojoj skylėj atsidūriau.
Kai vairuotoją sustabdė vaikinas ir paprašė iškviesti greitąją pagalbą, nes įvyko avarija, jis neatrodė tokios būklės, kad reikėtų suteikti pirminę pagalbą. Apie daugiau nukentėjusiųjų nesakė. Tik pavažiavus toliau pro langą pamačiau posūkyje ant žemės gulintį kitą vaikiną. Nors nesimatė, kokie jo sužalojimai, privalėjau stabdyti autobusą ir išlipti. To kažkodėl nepadariau. Ir visi kiti kartu keliavę dešimt žmonių lyg apkvaitę nesureagavo ir neparagino, kad reikia bandyti padėti. Aš pati nesuvokiu ir nepateisinu savo elgesio. Gal ir nebūtų pavykę išgelbėti, bet privalėjau bandyti tai padaryti“, – susijaudinusi pasakojo Punios bendruomenės slaugytoja.
Ji teigė vakare Dauguose iš anūko išgirdo, kad ten buvo sužeistas pažįstamos puniškės anūkas ir netrukus mirė ligoninėje.